Paieška nedavė rezultatų
Loading...
Perkrauti

VMT spektaklis | MOTINA (VASA ŽELEZNOVA)

Š 2016-11-19 18:30 - K 2017-02-23 23:59
5.78 - 16.00
Maksim Gorkij
MOTINA (VASA ŽELEZNOVA)

Režisierius – Kirilas Glušajevas
Scenografas, kostiumų dailininkas – Marijus Jacovskis
Muzika – Faustas Latėnas

PREMJERA 2011 m. gruodžio 9 d.

Vaidina:
• VASA ŽELEZNOVA - Eglė Gabrėnaitė
• ANA, jos duktė - Gabrielė Tuminaitė, Vaida Būtytė
• PAVELAS, jos sūnus - Leonardas Pobedonoscevas, Tomas Stirna
• SEMIONOVAS, jos sūnus - Mantas Vaitiekūnas
• NATALIJA, Semionovo žmona - Agnė Šataitė
• LIUDMILA, Pavelo žmona - Gintarė Latvėnaitė, Indrė Patkauskaitė
• PROCHORAS ŽELEZNOVAS - Rimantas Bagdzevičius, Darius Gumauskas
• MICHAILAS VASILJEVAS - Mindaugas Capas
• LIPA, kambarinė - Miglė Polikevičiūtė, Ilona Kvietkutė, Virginija Kuklytė

Vilniaus mažojo teatro spektaklyje "Motina „Vasa Železnova", vaidina itin solidi 11 aktorių komanda. Scenoje žiūrovai išvys pagrindinį Vasos Železnovos vaidmenį kuriančią aktorę Eglę Gabrėnaitę, už geriausius sezono vaidmenis „Auksiniais scenos kryžiais" apdovanotus aktorius Gintarę Latvėnaitę ir Darių Gumauską, ir visą skirtingų kartų VMT aktorių ansamblį.

Faktas, kad kurį laiką mūsų teatre kiek primiršta buvusi Maksimo Gorkio dramaturgija pastaraisiais metais vis dažniau pasiekia Lietuvos teatrų scenas manęs visiškai nestebina. Paradoksalu, tačiau naują Gorkio aktualumą lemia panašios dviejų, visu amžiumi viena nuo kitos nutolusių epochų visuomeninė situacija: juk XX a. pradžios ikibolševikinė Rusija – po ekonominio kracho pamažu atsigaunanti valstybė. O tokiose visuomenėse, kaip taisyklė, konfliktas tarp materialinių ir dvasinių vertybių itin paaštrėja. Juk kai nėra už ką maitinti vaikus, nėra kada galvoti apie sąžinę, orumą, meilę, kitas bendražmogiškąsias vertybes. Kūnas dažniausiai nugali sielą...

Socialumas prieš individualumą, materialumas prieš dvasingumą – todėl Gorkis šiandien ir yra toks įdomus, kad jo kūryboje šie konfliktai neišsprendžiami vienareikšmiškai.

Tai ypač atsispindi Gorkio pjesėje „Vasa Železnova“ – labai „lietuviškoje“ istorijoje. Ir ne vien „lietuviškoje“ – pasakojimas apie tai, kaip artimieji vienas prieš kitą kelia ranką dėl palikimo, yra puikiai atpažįstamas visose visuomenėse.

Bet tai tėra vienas iš daugelio šios pjesės motyvų. Čia į pirmąjį planą iškyla Vasos Železnovos persona – pirmiausiai, ji yra motina, 30 metų „krovusi turtus“ savo vaikams, bet galiausiai pamačiusi, kad tie palikuonys – nevykę. Nes rūpindamasi savo atžalų ateitimi, ji nespėjo pasirūpinti jų dabartimi. Vasai neliko laiko juos auklėti, ji negalėjo suteikti jiems tą, ką vertingiausio savo vaikams gali suteikti motina: užuojautą, šilumą, stiprybę, mokėjimą aukoti save... Pinigų – daug, palikuonys – nevykę, vyras – miręs... Bėgant nuo vienatvės Vasai lieka tik sugalvoti pateisinimą savo buvimui čia...

Šeima kaip vienetas – kur kas jautresnis ir subtilesnis nei visuomenė apskritai. Kad ir kokia ta šeima būtų... Ji – visko pamatas, mažiausia, bet svarbiausia visuomenės ląstelė. Mane daug labiau domina, kai teatro scenoje kalbama ne apie skirtingų socialinių sluoksnių, ideologijų, sporto komandų susidūrimą, o apie konfliktą tarp žmonių. Šiuo atveju – vieno kraujo žmonių.

Vasa yra Motina. Ne tik viskam gyvybę suteikiantis, bet ir atimti gyvybę galintis pradas. Motina–šventoji, Motina–nuodėmklausė, Motina–likimas, Motina–skola, palaima ir prakeiksmas. Nes iš motinos, cituojant pjesę, „visi žmonės atsiranda“... Ir visa tai telpa vieninteliame Vasos personaže. Man atrodo, kad šiandienos Lietuvos teatre Vasą Železnovą suvaidinti gali vienintelė Eglė Gabrėnaitė ir niekas kitas...

Režisierius Kirilas Glušajevas

"Pulsuojantys, tvinkčiojantys veikėjų santykiai - „santykių choreografija“ – yra stiprioji Glušajevo spektaklio pusė, išgryninantys iš pažiūros asketišką, bet emociškai talpią spektaklio formą. Šie santykiai ne rutuliojami, o tarsi kartojami, atrodo paklūstantys keistam, girdimam per visą spektaklį mirties laukimo caksėjimui, kurį nutraukia grupelės sprogimas ar pravoslaviškos giesmės ir varpų gausmas (kompozitorius Faustas Latėnas). Ir kaip tik šie santykiai, kuriantys savitą vaizdinį – plastinį spektaklio audinį, formuoja veikėjų pavidalus, už kurių gali įžvelgti kankinančią priklausomybę vienas nuo kito."

"VMT keičia Čechovą į Gorkį" 2011 12 12 Rasa Vasinauskaitė Menų faktūra

"K.Glušajevas - uolus savo mokytojo R.Tumino studentas. Sodri spektaklio atmosfera, vis besikeičiantis veiksmo tempas ir ritmas, subtili ironija, kiek egzaltuota vaidyba, kulminuojanti staigiais emocijų protrūkiais, retkarčiais tikslingai prasiveržiantis iliustratyvumas, grupelėmis sliūkinantys personažai. Būtent darbas su aktoriumi ir yra stipriausia režisieriaus K.Glušajevo profesinė savybė. Šviesią „Motinos (Vasos Železnovos)“ ateitį turėtų garantuoti įstabi Eglės Gabrėnaitės vaidyba, puikūs D.Gumausko, G.Latvėnaitės aktoriniai darbai, itin subtilų ir organišką vaidmenį sukūręs Leonardas Pobedonoscevas, kiti aktoriai."

„Motina”, bet ne romanas, scenos, bet ne drama" 2011 12 12 Aurelija Vertelytė lrytas.lt, 2011 12 12
Rodyti aprašymusSlėpti aprašymus
Renginiai