Paieška nedavė rezultatų
Loading...
Perkrauti

VMT spektaklis ''MASKARADAS''

Pn 2016-09-30 19:30 - Pn 2016-11-04 23:59
6.48 - 17.00
Michail Lermontov

MASKARADAS


Režisierius - Rimas Tuminas
Scenovaizdžio dailininkas - Adomas Jacovskis
Kostiumų dailininkė - Virginija Idzelytė
Kompozitorius - Faustas Latėnas
Spektaklyje skamba Aramo Chačaturjano muzika

Vaidina:

ARBENINAS - Arvydas Dapšys
NINA - Adrija Čepaitė
KUNIGAIKŠTIS ZVEZDIČIUS - Vytautas Rumšas (jaun.)
BARONIENĖ ŠTRAL - Inga Burneikaitė
KAZARINAS - Rimantas Bagdzevičius
ŠPRICHAS - Gediminas Girdvainis
NEPAŽĮSTAMASIS - Sigitas Račkys
TARNAS – Edmundas Mikulskis
BALIAUS ŠEIMININKĖ - Larisa Kalpokaitė
TARNAITĖ - Eglė Čekuolytė
MEŠKA - Almantas Šinkūnas
Lošėjai - Jonas Braškys, Mindaugas Capas, Almantas Šinkūnas, Edmundas Mikulskis, Balys Latėnas


Damos - Jūratė Brogaitė, Rasa Jakučionytė, Vilija Ramanauskaitė

1997 metų vasario 27 dieną Vilniaus mažajame teatre įvykusi Rimo Tumino spektaklio premjera sujudino lietuvių teatrinę visuomenę. Režisierius, pasitelkęs savo sielai artimą romantizmo epochos kūrinį, jį "naudojo" kaip priedą išreikšti šiandieną, dabarties fantasmagorijų persismelkusį pasaulį. Spektaklyje yra ką veikti ir mąstančiam, ir grožio bei humoro ištroškusiam žiūrovui. Meilės istorija, kurios epicentru tampa pamesta apyrankė, apipinama įvairiausiais personažais - lošėjais, damomis, baroniene, kunigaikščiu, tarnais ir tais, kurių tiksliai neįvardinsi. Tai žmonės, kurie mus supa kasdien, kurie yra tyros meilės tarpininkai ir kenkėjai.

<...> "Maskaradas" savaime byloja ne vien apie kaukių balių, geografinę vietą, bet ir apie iš intrigų supintus žmonių ryšius - kur žmonės, ten ir nelaimė. Žmogus iš prigimties kaukėta būtybė, o ką jis sugeba slėpti po realiąja kauke - galima įsivaizduoti. Režisierius nuplėšia bet kokį vaizdinį personažų susidvejinimą, o keletą jų paverčia baigtinėmis reikšmėmis.

<...> "Maskarade" - trys kompozitoriai. Faustas Latėnas, Aramas Chačaturjanas ir tyloje atsirandantys garsai. F. Latėnas emociniu požiūriu nerungtyniauja su A. Chačaturjanu, bet po abiejų jų fortissimo atsiranda švenčiausios minutės, tokios, kaip metalinių ledų indelių kaukšėjimas, atveriantis tuščią erdvę ir sustabdantis laiką.

Daiva Šabasevičienė. "Maskaradas": po kauke - sielos laisvė // Kultūros barai, 1997. Nr. 5

"Maskarade" sniegas režisieriui yra tarytum atspirties taškas "Maskarado" sprendimui įgyvendinti. Jo lengvas kritimas arba staigaus vėjo atpučiami gūsiai - spektaklio ritmo kamertonas: jo - valso - ritmu sukasi scenos ir veikėjai, jis nutraukia užsitęsusius monologus ir išprovokuoja linksmą siautulį, sukuria grėsmės nuojautą ar nuskaidrina po nevilties. Sniegas yra ir paties maskarado - būdo gyventi ir mylėti, žaisti ir linksmintis - teatro ir teatrališkumo - įvaizdis.

<...> Maskarado pasaulis balansuoja ant realybės ir žaidimo, iliuzijos ribos.

<...> Jo spektaklis - duoklė teatro pasauliui, tegul nenatūraliam, "sintetiniam", kuriame gausu triukų, paradoksų ir fejerverkų. Režisierius ne smerkia šį pasaulį, o žavisi juo. Kaip trumpalaike iliuzija. Jam gražu tai, kas iš tikrųjų yra gražu, ir negražu, kas subjaurota. Jis ilgisi meilės ir harmonijos. Graži Ninos mirtis, gražus jos sustingęs apsnigtas siluetas. Ir visai nesvarbu, kad kam nors tai primena atviruką.

Rasa Vasinauskaitė. Maskarado ilgesys // 7 meno dienos, 1997. 03. 07

"Maskaradas" yra šviesos sugrįžimo į teatrą triumfas. Manau, jog žiūrovas labai seniai to laukė. Spektaklyje iš viršaus beriamas sniegas, akį rėžiančiu baltumu kontrastuojantis su juoda horizonto spalva, aristokratiškų pjesės herojų intrigos, pinamos atviroje erdvėje, romantiškų eilių ritmas bei nesiliaujantis A. Chačaturiano valso motyvas - visa tai sukuria nostalgišką pastatymo atmosferą.

J. R. Kowalczyk. Šviesos triumfas // Rzeczpospolita, 1998. 03. 03

Vilniečių "Maskaradas" - kvapą gniaužiantis reginys. Jis apsieina beveik be jokios scenografijos, bet dailininko A. Jacovskio sukurta erdvė, galima sakyti, tobula. Nėra dekoracijų, rekvizito, yra tik klasikinė skulptūrėlė - kažkas panašaus į sarkofagą, ir sniego kamuolys, kurį be paliovos ridena vienas iš veikėjų. Beje, tame spektaklyje viskas skęsta sniege, kuris tampa pagrindiniu peizažo elementu. R. Tuminas dievina sceninius efektus, tačiau jo spektaklyje nesurasi meno vien vardan meno - viskas pagrįsta, motyvuota. Lietuvių režisierius kuria spektaklį, kuris tiesiog glumina savo grožiu, pakeri, o dažnai ir uždega kaip tas garsusis A. Chačiaturiano valsas, skambantis scenoje tai labai garsiai, tai tyliau...

J. Wakar. Šviesa sniego kulio ir pašėlusio valso šešėlyje // Žycie Warszawy, 1998. 03. 03

Rimo Tumino spektaklis esmėje yra atsisveikinimas su romantizmu. Jam tinka priešdėlis "de": deromantizacija, deherojizacija. Ir taip toliau - viskas, ką reiškia supaprastinimas, "įžeminimas", nuėmimas nuo koturnų, patoso atsisakymas ir kiti atsiskaitymo atributai su nešiuolaikiška, nemadinga tradicija. Išskirtina tampa kasdienybė, jausmingumas - ironija, idealizmas - blaivumu.

Tuminas paskyrė vietą Lermontovui kažkur tarp Gogolio ir Bloko. Gogoliškas Peterburgas išsiveržia į sceną minia susijaudinusių valdininkų, kurie pilni žaidimų ir intrigų. Jie tai vaikšto smulkiais žingsneliais, tai susilieja vienas su kitu, tai eina lenktynių, ragindami įsivaizduojamus arklius, ar lipa kaip tarakonai tiesiai aukštyn per vertikalią juodą galinę uždangą.

Komersant Daily, Maskva

"Maskaradas" - tai Rimo Tumino teatro spektaklis. Teatro, kuris pirmiausia yra TEATRAS, t.y. vieta, kur žaidžiama, vaidinama, apsimetinėjame. Kur bandoma surinkti mūsų išsibarsčiusį, išsklaidytą pasaulį ir tokį pat to mūsų pasaulio žmogų, pastatyti jį tarp žemės ur dangaus, kuris niekad nebūna per aukštai, niekad nebūna nepasiekiamas. Vertikalus žmogus tarp išmaltos, sužeistos, duobėtos, purvinos ir kraujuotos žemės ir anaiptol negiedro dangaus, ne dangaus-rojaus, o sunkiais debesimis apkloto žemo dangaus.

<...> TEATRALIŠKUMAS, ŽAIDIMAS, KINEMATOGRAFAS - trys "banginiai", ant kurių kuriamas Rimo Tumino teatras, "Maskarade" iškilo į paviršių ir parodė savo nugaras. Nežinau, kaip jums, bet man įdomiausi tie Tumino spektakliai, kuriuose aš pajuntu ar pamatau būtent tuos "banginius.

Egmontas Jansonas. Romantizmas: kalnai kelmuoti, herojai nuplikę, tik keli postamentai likę // Teatras, 1997. Nr. 1
Rodyti aprašymusSlėpti aprašymus
Renginiai