Užupio dramos teatro premjera – HIROSIMA, MANO MEILE

Užupio dramos teatro premjera – HIROSIMA, MANO MEILE

Pagal Margaritą Diuras
Režisierius Ramūnas Abukevičius

Dailininkė scenografė Aldona Jankauskienė
Kompozitorius Raimundas Eimontas
Vaidina: Edita Niciūtė, Povilas Liubinas
Žiūrovai iki 18 m. neįleidžiami.

„Užupio dramos teatre“ premjera – jausminga istorija „Hirosima, mano meile“
Tai meilės istorija, temdoma ant Hirosimos nukritusios atominės bombos šešėlio. Prancūzų aktorė ir japonų architektas susitinka Hirosimoje. Jie patiria vienos nakties aistringą meilės romaną ir patiki vienas kitam savo likimus. Mylimieji tampa įkalinti jausmo, kuriam laikas neegzistuoja – jie negali nei išsiskirti, nei būti kartu. Spektaklis pastatytas pagal to paties pavadinimo šiuolaikinės prancūzų rašytojos ir režisierės Margaritos Diuras (Marguerite Duras) kūrinį.

Apie premjerinį spektaklį kalbiname režisierių Ramūną Abukevičių.
Kodėl pasirinkote statyti spektaklį, pagal Margaritos Diuras kūrinį „Hirosima, mano meile“? Viena vertus, man yra artima Margaritos Diuras kūryba. Teatrėlyje „Ramūno ateljė“ esu statęs porą spektaklių pagal šios autorės tekstus: pagal pjeses „La Musica antroji“ ir „Siuzana Andler“. Mane žavi Margaritos Diuras gebėjimas iš laiko tėkmės ištraukti akimirką – tarsi sustabdyti tą momentą, kurio emocinė patirtis išlieka visą gyvenimą, nors nevystoma ir netęsiama toliau. Šis egzistencinis momentas atrodo įdomus ir patrauklus, vertinant žmonių santykių prasme.
Kita vertus, „Hirosima, mano meile“ yra kūrinys, kuris šiandien taip pat itin aktualus. Nors M. Diuras anuomet rašė turėdama omenyje Hirosimos tragediją, dabar mes ir vėl gyvename branduolinės grėsmės akivaizdoje. Ypač Lietuvoje, kur statomos naujos atominės elektrinės ir ta susinaikinimo grėsmė tarsi gyva neužgyjanti žaizda, manyčiau, kelia rūpestį ir šiandieniniam žiūrovui. O dviejų žmonių susitikimas, meilė, santykiai ir išgyvenimai, aistros ir emocijos – jos aktualios visada.

Jeigu trumpai – apie ką šis spektaklis?
Apie meilę. Labai tikrą, labai spontanišką. Išliekančią ir paliekančią žymę visam gyvenimui, bet nevystomą toliau. Nutrūkstančią, ar tikriau – nutraukiamą pačių personažų. Procesas sustabdomas tam, kad ji išliktų.

Vis tik yra vilties?
Su ta viltimi žmonės ir gyvens. Gyvens mylėdami vienas kitą, atsimindami šį susitikimą, saugodami šią meilę vienas kitam, bet nepaversdami jos buitine kasdienybe.

Kokį žiūrovą pakviestumėte ateiti žiūrėti šį spektaklį?
Visų pirma pakviesčiau tuos, kurie yra matę legendinį prancūzų režisieriaus Aleno Renė (Alain Resnais) filmą, ir tuos, kurie sovietmečiu yra skaitę M. Diuras kūrybą. Ir tuos, kurie skaitė naująjį knygos leidimą – turiu omenyje jaunesnę kartą. Pakviesčiau lyginti, atrasti, suprasti. Ir tuos, kurie pasiilgę aktorinių teatro interpretacijų. Žiūrovas gali būti labai įvairus: tiek vyresnio amžiaus žmonės, tiek vidurinioji karta, tiek spektaklis turėtų būti įdomus ir jaunimui. Kviečiu į pokalbį apie meilę – ir apie tai kalbame teatro kalba.

Organizatorius Užupio dramos teatras Všį.