Išskirtinis interviu su Gintu Baniu! Paskubėkite - tik iki Kovo 31d bilietams taikoma 20% nuolaida!
20 metų aktyviai koncertuojanti ir pilnas sales klausytojų suburianti roko grupė „Pelenai“ su Česlovu Gabaliu priešakyje jau balandžio 29 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje dovanos unikalų, netikėtų muzikinių sprendimų bei išskirtinai autorinės kūrybos kupiną koncertą.
Ne paslaptis, kad šios grupės siela – muzikos ir tekstų autorius, vienintelis grupės narys, jai priklausantis nuo pirmųjų grupės gyvavimo dienų, o taip pat išskirtinį braižą turintis dailininkas Gintas Banys.
Apie tai, kur slypi naujausio pasirodymo unikalumas bei „Pelenų“ populiarumo paslaptis, kas legendinį autorių įkvėpė net devynių albumų serijai bei kas koncertuose vis dar stebina net patyrusius muzikantus, interviu su Gintu Baniu.
– „Pelenai“ jau daugiau nei 20 metų autorine kūryba ir koncertais džiugina klausytojus. 20 metų gyvuojanti grupė Lietuvoje – ne toks dažnas atvejis. Neretai grupės keičia pavadinimus, kažkas pradeda solinę karjerą... Kur Jūsų grupės vienybės ir ilgaamžiškumo paslaptis?
– „Pelenams“ kaip grupei apskritai jau apie 30 metų, tačiau dabar jų gyvavimą skaičiuojame nuo sudėties, kurioje pradėjo dainuoti Česlovas Gabalis. Mūsų grupėje vyrauja liberalus požiūris į muzikavimą: tikrai nevaržome savo vokalisto ir leidžiame jam pasireikšti įvairiuose projektuose. Daug narių laisvu laiku nuo muzikavimo „Pelenuose“ groja kituose projektuose ir tai nėra blogai. Mes mokame ieškoti kompromisų, prisitaikyti vieni prie kitų ir tikriausiai tai mums padėjo visą laiką išbūti drauge.
– Turite aibę autorinių dainų, tačiau Jūsų koncertuose klubuose didžiąją dalį programos užima užsienio atlikėjų kūriniai... Kodėl, turėdami tiek gražių kūrinių, atliekate vadinamuosius „koverius“? Kodėl balandžio 29 d. padarysite išimtį ir koncerte skambės išskirtinai autorinė kūryba?
– Klubas yra vieta, į kurią žmonės ateina pasilinksminti. Jei grotume išskirtinai autorinę kūrybą, tai būtų koncertas, kurio reikia klausytis atidžiau. Tokiuose pasirodymuose žmonėms siunčiama tam tikra žinia, ir, žinoma, norisi, kad ji būtų išgirsta. Dėl to klubuose pristatome įvairią programą, sudarytą tiek iš „koverių“, tiek mūsų autorinių dainų. Balandžio 29-oios pasirodymas bus skirtas žmonėms, kurie nori išgirsti tai, ką kuria būtent „Pelenai“. Jame tikrai nebus nė vieno „koverio“, nes turime ką parodyti. Sudėtimi, kurioje dainuoja Č.Gabalis, esame išleidę 9 albumus, o dabar jau rašau dainas 10-ajam.
– Koncerto „Ugnies paliesti“ aprašyme minima, kad pasirodyme sužibės naujai atgimusi grupė: kur būtent atsiskleis Jūsų naujumas? Aranžuotėse, o galbūt naujame instrumentų spektre?
– Mes niekur nebuvome dingę, tačiau naują atgimimą žymi būtent pasirodymas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Tai tikrai neįprasta, nekasdieniška ir unikalu. Naujos aranžuotės tikrai praturtins įprastą, studijiniuose įrašuose girdimą, skambesį. Nuo „Pelenų“ repertuaro neatskiriama daina „Nupiešk man laimę“, o koncerte skambės visiškai kitokia, akustinė jos versija. Grosime ir dainas, kurios sukurtos prieš 20 metų, vieną jų – „Aš pavargau“. Ją atliksime drauge su gitaros virtuozu Martynu Kuliavu. Apskritai skambės nemažai dainų, kurių negrojame klubuose, tačiau klausytojai tikrai žinos bent du trečdalius kūrinių.
Tai bus pirmasis autorinės kūrybos vakaras tokiam kiekiui žmonių. Mes mažų erdvių gyventojai ir groti mėgstame jose, kai galima matyti klausytojo akis. Iš jo reakcijos puikiai matyti, ar meluoji, ar viską darai gerai. Tai geriausias lakmusas. Kažkas yra pasakęs, kad „Pelenų“ dainos yra sunkios ir klausytojas negaliu jų lengvai atkartoti ir paniūniuoti. Į tokią repliką atsakau paprastai: tai nėra balių ir vestuvių dainos, o jei žmogus klauso, tikrai atsimins.
– Kodėl nutarėte savo jėgas vienyti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru? Ką toks pasirodymo formatas reiškia Jums patiems?
– Įprastai esame groję labai daug, tad šis pasirodymas yra įdomus iššūkis: dainos suskambės visai kitaip, orkestras turi begalę spalvų, tad tikrai praturtins skambesį. Tai ne akordeonas (juokiasi). Nėra blogų ar gerų instrumentų, visi jie puikūs, kai naudojami vietoje ir laiku. Prie „Pelenų“ prijungus akordeoną ir kankles gautųsi tikrai įdomus sąstatas! Tuomet ir mes patys galėtume pasipuošti šiaudinėmis skrybėlėmis ir klumpėmis (juokiasi).
– Užsiminėte apie solidžią albumų seriją. Šiandien daug kas sako, kad leisti kompaktinių plokštelių nėra prasmės, nes klausytojai visą mėgstamą muziką randa internete, dažnai net nebeturi kur paklausyti diskų. Bet atlikėjui diską turėti vis tiek norisi?
– Klausymo ypatumai sukelia mažiausiai problemų, dabar dainas galima pervesti į bet kokią skaitmeną. Jei nieko nedaroma, galima ir apkerpėti. Galva skirta darbui, o jei ji dar gali kažką sukurti, privalu tai daryti. Kitaip neįsivaizduoju muzikavimo prasmės, o kiekviename albume klausytojai randa kažką savo, kažką naujo.
– Per 20-ies metų laikotarpį išleidote net 9 albumus: 1998-aisiais dienos šviesą išvydo „Baltas vėjas“ ir „Degančios sielos“, 2000-aisiais vėl išleisti net 2 albumai „Kitaip“ ir „Tyliai“. Ar galima sakyti, kad tai buvo Jūsų kūrybos apogėjus?
– Turėjome daug laisvo laiko susirinkti studijoje ir paeksperimentuoti (juokiasi). Kai įrašinėjome pirmuosius albumus, atsirado minčių, kaip toliau formuoti muzikinį „Pelenų“ stilių. Automatiškai prisirinko daug kūrinių ir išleidome po 2 albumus per metus. Būtume turėję dar daugiau dainų, būtume išleidę ir tris, nieko baisaus (juokiasi)!
– Ar jūsų kūrybiniame kelyje būta krizių, kai norėjosi sakyti, kad viskas baigta? Kodėl po albumo „Išsaugoti tyliai“ grupės veikloje įsivyravo kūrybinė pauzė?
– Buvo laikotarpis, kai autorinių koncertų paklausa buvo ženkliai sumažėjusi ir buvome susikoncentravę į kitų atlikėjų dainų „koverių“ kūrimą, dalyvavimą naujuose projektuose, o ne į savo autorinę kūrybą. Paraleliai dėliojosi muzikiniai brėžiniai. Natūralu, kad būna ilgesnių tarpų, tačiau didelių krizių nebūta. Kur jau mes išsiskirsime... (šypsosi). Viską darome tada, kada norime; kol grojame, tol ir grosime.
– Minėjote, jog šiuo metu gimsta naujas albumas, planuojami nauji pasirodymai. Vadinasi, ruošiatės dar ne vienus metus džiuginti ištikimus klausytojus? Gal galite bent kiek praskleisti uždangą ir papasakoti, koks bus naujausias, 10-asis albumas?
– Ir mes dar ruošiamės ne vienerius metus džiaugtis gerbėjais (šypsosi). Turime minčių parengti akustinę programą, galbūt net įrašyti akustinį albumą. Galbūt įvyks pokštas kaip veiklos pradžioje – du albumai per metus. Mes per dideli, kad kažkam pataikautume, šoktume per save. Viskas ateina su laiku. Naujajame albume bus daugiau gitarinio skambesio, kaip mums, senukams, jis turėtų būti pašėlęs (juokiasi). Daugelis „Pelenus“ sieja su baladėmis. Nė velnio! Šis albumas bus ekspresyvus, tačiau mūsų stiliuje, panaudojant šiuolaikiškus sąskambius.
– Ar per ilgą muzikavome laikotarpį nė karto neteko nusižengti savo principams, daryti tai, kas ne itin priimtina dėl populiarumo? Didesnio gerbėjų rato?
– Visada buvome ištikimi sau ir darėme tik tai, kas patinka. Mums niekas neįrodinėjo. Esame dalyvavę įvairiuose muzikiniuose projektuose, nes tai įdomi patirtis, kuri padės ir balandžio 29-osios koncerte. Tai bus „Pelenų“ idėja, kurią padės įgyvendinti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
– Jūs esate beveik visų „Pelenų“ dainų autorius. Ar, parašius tiek dainų, kūryba netapo darbu?
– Rašau tik tada, kai ateina įkvėpimas. Jokio darbo. Muzikavime viskas taip pat, kaip ir tapyme. Kartais atvykstu į studiją, į rankas paimu teptuką ir suprantu, kad atvažiavau be reikalo. Lygiai tas pats galioja ir muzikai. Iš pradžių galbūt būta daugiau noro įsitvirtinti, pateikti daugiau informacijos apie save, kad žmonės atrastų daugiau dainų, kurios jiems patinka. Paskui tarpai tarp albumų ilgėjo, kadangi susikaupė nemenkas dainų bagažas bei, nepabijosiu pasakyti, pripažinimas. Pripažinimą įvairiuose konkursuose pelnė tiek Česlovas kaip vokalistas, tiek „Pelenai“ kaip grupė, todėl buvome ramūs ir savo kūrybą tęsėme be fanatizmo.
– „Pelenai“ visada pasižymėjo kūrybinės linijos vientisumu. Ar visada jautėtės atradę savo stilių, ar vis tik norisi paeksperimentuoti, atrasti kažką naujo?
– Beveik visas dainas parašiau aš, todėl nenuostabu, kad jos pasižymi vientisumu, nuo savęs nepabėgsi, nors eksperimentų buvo. Pavyzdžiui, albume „Kitaip“ skambėjusios dainos sujungtos su šokių muzika. Tai buvo mūsų gitaristo mintis. Pabandėme, supratome, kad daugiau to nedarysime ir grįžome prie savo šaknų. O eksperimentuoti, išbandyti naujus skambesius, sprendimus tiesiog privalu. Nesame urviniai, kurie neturi radijo ir nieko nesupranta. Suprantame, kad viskas keičiasi, kaskart norime dar ir dar geresnės kokybės, kad prieš paduodant klausytojui diską nebūtų gėda žiūrėti į akis.
– Scenoje esate daug metų ir surenkate pilnas sales klausytojų, o gerbėjų ratas vis atsinaujina, auga. Kokia yra jūsų sėkmės paslaptis?
– Mes seniai gyvuojame. Tie, kurie mūsų pradėjo klausyti būdami paaugliai, dabar klauso drauge su savo vaikais. Mes visą laiką tokie patys: pasišiaušę, su savo geromis ir blogomis savybėmis. Mes nesikeičiame, lygiai taip pat mylime muziką bei savo klausytojus ir stengiamės dėl jų.
– Kūriniai „Lopšinė“, „Liūdesio akys“, „Sudie“ savo laiku karaliavo radijo stočių „topuose“, taigi, buvo pripažintos klausytojų, o kuris kūrinys, dainos artimiausios, mieliausios jums pačiam?
– Kai rašai, atrodo, jog būtent ši daina pati geriausia. Kas sukasi radijo stočių dešimtukuose, priklauso nuo klausytojų. Viena ar kita daina klausytojui patinka labiau ir tiek. Gaila, bet hito formulės nežinau. Man asmeniškai žiauriai patinka daina iš paskutinio albumo – „Neliūdėk, kad sapnas baigės“. Ją parašiau savo mažam sūnui. Man taip pat brangi daina „Lopšinė“, kurią parašiau savo dukrai, ją nuostabiai sudainavo Česlovas. Tai daina, kuri suvirpina vidų ir norisi išspausti ašarą. Koncertuose nuolatos prašoma atlikti „Lopšinę“, „Liūdesio akis“, „Laiškus“. Šios dainos nugulę žmonių atmintyje ir yra tartum „Pelenų“ vizitinė kortelė. Grojant klubuose būna situacijų, kai žmonės prieina ir prašo vienos ar kitos dainos ar net prašo atlikti kitos grupės, atlikėjo kūrinį. Kartais toks žmonių nesupratimas, kur jie yra, galbūt kultūros trūkumas išmuša iš vėžių. Mes nesame vestuvių muzikantai ir grojame tai, ką esame numatę konkretaus koncerto programoje.
– Ką norėtumėte pasakyti ar palinkėti savo ištikimiausiems klausytojams bei tiems, kurie ateis, žada ar vis dar dvejoja ar atvykti į balandžio 29-osios koncertą?
– Pirmiausia vertėtų ateiti, nes gali būti, kad tokį koncertą surengsime vienintelį kartą gyvenime. Tai iššūkis mums, daug naujų skambesių. Atgaivinome dainas, kurių negrojome 100 metų, nors gyvuojame 20 (juokiasi). Viskas, kas bus daroma koncerte, daroma tik dėl klausytojo. Tai nėra savo ambicijų įgyvendinimas. Tai noras pamatyti daug žmonių vienoje vietoje, kurie atėjo paklausyti mūsų.
Ne paslaptis, kad šios grupės siela – muzikos ir tekstų autorius, vienintelis grupės narys, jai priklausantis nuo pirmųjų grupės gyvavimo dienų, o taip pat išskirtinį braižą turintis dailininkas Gintas Banys.
Apie tai, kur slypi naujausio pasirodymo unikalumas bei „Pelenų“ populiarumo paslaptis, kas legendinį autorių įkvėpė net devynių albumų serijai bei kas koncertuose vis dar stebina net patyrusius muzikantus, interviu su Gintu Baniu.
– „Pelenai“ jau daugiau nei 20 metų autorine kūryba ir koncertais džiugina klausytojus. 20 metų gyvuojanti grupė Lietuvoje – ne toks dažnas atvejis. Neretai grupės keičia pavadinimus, kažkas pradeda solinę karjerą... Kur Jūsų grupės vienybės ir ilgaamžiškumo paslaptis?
– „Pelenams“ kaip grupei apskritai jau apie 30 metų, tačiau dabar jų gyvavimą skaičiuojame nuo sudėties, kurioje pradėjo dainuoti Česlovas Gabalis. Mūsų grupėje vyrauja liberalus požiūris į muzikavimą: tikrai nevaržome savo vokalisto ir leidžiame jam pasireikšti įvairiuose projektuose. Daug narių laisvu laiku nuo muzikavimo „Pelenuose“ groja kituose projektuose ir tai nėra blogai. Mes mokame ieškoti kompromisų, prisitaikyti vieni prie kitų ir tikriausiai tai mums padėjo visą laiką išbūti drauge.
– Turite aibę autorinių dainų, tačiau Jūsų koncertuose klubuose didžiąją dalį programos užima užsienio atlikėjų kūriniai... Kodėl, turėdami tiek gražių kūrinių, atliekate vadinamuosius „koverius“? Kodėl balandžio 29 d. padarysite išimtį ir koncerte skambės išskirtinai autorinė kūryba?
– Klubas yra vieta, į kurią žmonės ateina pasilinksminti. Jei grotume išskirtinai autorinę kūrybą, tai būtų koncertas, kurio reikia klausytis atidžiau. Tokiuose pasirodymuose žmonėms siunčiama tam tikra žinia, ir, žinoma, norisi, kad ji būtų išgirsta. Dėl to klubuose pristatome įvairią programą, sudarytą tiek iš „koverių“, tiek mūsų autorinių dainų. Balandžio 29-oios pasirodymas bus skirtas žmonėms, kurie nori išgirsti tai, ką kuria būtent „Pelenai“. Jame tikrai nebus nė vieno „koverio“, nes turime ką parodyti. Sudėtimi, kurioje dainuoja Č.Gabalis, esame išleidę 9 albumus, o dabar jau rašau dainas 10-ajam.
– Koncerto „Ugnies paliesti“ aprašyme minima, kad pasirodyme sužibės naujai atgimusi grupė: kur būtent atsiskleis Jūsų naujumas? Aranžuotėse, o galbūt naujame instrumentų spektre?
– Mes niekur nebuvome dingę, tačiau naują atgimimą žymi būtent pasirodymas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Tai tikrai neįprasta, nekasdieniška ir unikalu. Naujos aranžuotės tikrai praturtins įprastą, studijiniuose įrašuose girdimą, skambesį. Nuo „Pelenų“ repertuaro neatskiriama daina „Nupiešk man laimę“, o koncerte skambės visiškai kitokia, akustinė jos versija. Grosime ir dainas, kurios sukurtos prieš 20 metų, vieną jų – „Aš pavargau“. Ją atliksime drauge su gitaros virtuozu Martynu Kuliavu. Apskritai skambės nemažai dainų, kurių negrojame klubuose, tačiau klausytojai tikrai žinos bent du trečdalius kūrinių.
Tai bus pirmasis autorinės kūrybos vakaras tokiam kiekiui žmonių. Mes mažų erdvių gyventojai ir groti mėgstame jose, kai galima matyti klausytojo akis. Iš jo reakcijos puikiai matyti, ar meluoji, ar viską darai gerai. Tai geriausias lakmusas. Kažkas yra pasakęs, kad „Pelenų“ dainos yra sunkios ir klausytojas negaliu jų lengvai atkartoti ir paniūniuoti. Į tokią repliką atsakau paprastai: tai nėra balių ir vestuvių dainos, o jei žmogus klauso, tikrai atsimins.
– Kodėl nutarėte savo jėgas vienyti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru? Ką toks pasirodymo formatas reiškia Jums patiems?
– Įprastai esame groję labai daug, tad šis pasirodymas yra įdomus iššūkis: dainos suskambės visai kitaip, orkestras turi begalę spalvų, tad tikrai praturtins skambesį. Tai ne akordeonas (juokiasi). Nėra blogų ar gerų instrumentų, visi jie puikūs, kai naudojami vietoje ir laiku. Prie „Pelenų“ prijungus akordeoną ir kankles gautųsi tikrai įdomus sąstatas! Tuomet ir mes patys galėtume pasipuošti šiaudinėmis skrybėlėmis ir klumpėmis (juokiasi).
– Užsiminėte apie solidžią albumų seriją. Šiandien daug kas sako, kad leisti kompaktinių plokštelių nėra prasmės, nes klausytojai visą mėgstamą muziką randa internete, dažnai net nebeturi kur paklausyti diskų. Bet atlikėjui diską turėti vis tiek norisi?
– Klausymo ypatumai sukelia mažiausiai problemų, dabar dainas galima pervesti į bet kokią skaitmeną. Jei nieko nedaroma, galima ir apkerpėti. Galva skirta darbui, o jei ji dar gali kažką sukurti, privalu tai daryti. Kitaip neįsivaizduoju muzikavimo prasmės, o kiekviename albume klausytojai randa kažką savo, kažką naujo.
– Per 20-ies metų laikotarpį išleidote net 9 albumus: 1998-aisiais dienos šviesą išvydo „Baltas vėjas“ ir „Degančios sielos“, 2000-aisiais vėl išleisti net 2 albumai „Kitaip“ ir „Tyliai“. Ar galima sakyti, kad tai buvo Jūsų kūrybos apogėjus?
– Turėjome daug laisvo laiko susirinkti studijoje ir paeksperimentuoti (juokiasi). Kai įrašinėjome pirmuosius albumus, atsirado minčių, kaip toliau formuoti muzikinį „Pelenų“ stilių. Automatiškai prisirinko daug kūrinių ir išleidome po 2 albumus per metus. Būtume turėję dar daugiau dainų, būtume išleidę ir tris, nieko baisaus (juokiasi)!
– Ar jūsų kūrybiniame kelyje būta krizių, kai norėjosi sakyti, kad viskas baigta? Kodėl po albumo „Išsaugoti tyliai“ grupės veikloje įsivyravo kūrybinė pauzė?
– Buvo laikotarpis, kai autorinių koncertų paklausa buvo ženkliai sumažėjusi ir buvome susikoncentravę į kitų atlikėjų dainų „koverių“ kūrimą, dalyvavimą naujuose projektuose, o ne į savo autorinę kūrybą. Paraleliai dėliojosi muzikiniai brėžiniai. Natūralu, kad būna ilgesnių tarpų, tačiau didelių krizių nebūta. Kur jau mes išsiskirsime... (šypsosi). Viską darome tada, kada norime; kol grojame, tol ir grosime.
– Minėjote, jog šiuo metu gimsta naujas albumas, planuojami nauji pasirodymai. Vadinasi, ruošiatės dar ne vienus metus džiuginti ištikimus klausytojus? Gal galite bent kiek praskleisti uždangą ir papasakoti, koks bus naujausias, 10-asis albumas?
– Ir mes dar ruošiamės ne vienerius metus džiaugtis gerbėjais (šypsosi). Turime minčių parengti akustinę programą, galbūt net įrašyti akustinį albumą. Galbūt įvyks pokštas kaip veiklos pradžioje – du albumai per metus. Mes per dideli, kad kažkam pataikautume, šoktume per save. Viskas ateina su laiku. Naujajame albume bus daugiau gitarinio skambesio, kaip mums, senukams, jis turėtų būti pašėlęs (juokiasi). Daugelis „Pelenus“ sieja su baladėmis. Nė velnio! Šis albumas bus ekspresyvus, tačiau mūsų stiliuje, panaudojant šiuolaikiškus sąskambius.
– Ar per ilgą muzikavome laikotarpį nė karto neteko nusižengti savo principams, daryti tai, kas ne itin priimtina dėl populiarumo? Didesnio gerbėjų rato?
– Visada buvome ištikimi sau ir darėme tik tai, kas patinka. Mums niekas neįrodinėjo. Esame dalyvavę įvairiuose muzikiniuose projektuose, nes tai įdomi patirtis, kuri padės ir balandžio 29-osios koncerte. Tai bus „Pelenų“ idėja, kurią padės įgyvendinti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
– Jūs esate beveik visų „Pelenų“ dainų autorius. Ar, parašius tiek dainų, kūryba netapo darbu?
– Rašau tik tada, kai ateina įkvėpimas. Jokio darbo. Muzikavime viskas taip pat, kaip ir tapyme. Kartais atvykstu į studiją, į rankas paimu teptuką ir suprantu, kad atvažiavau be reikalo. Lygiai tas pats galioja ir muzikai. Iš pradžių galbūt būta daugiau noro įsitvirtinti, pateikti daugiau informacijos apie save, kad žmonės atrastų daugiau dainų, kurios jiems patinka. Paskui tarpai tarp albumų ilgėjo, kadangi susikaupė nemenkas dainų bagažas bei, nepabijosiu pasakyti, pripažinimas. Pripažinimą įvairiuose konkursuose pelnė tiek Česlovas kaip vokalistas, tiek „Pelenai“ kaip grupė, todėl buvome ramūs ir savo kūrybą tęsėme be fanatizmo.
– „Pelenai“ visada pasižymėjo kūrybinės linijos vientisumu. Ar visada jautėtės atradę savo stilių, ar vis tik norisi paeksperimentuoti, atrasti kažką naujo?
– Beveik visas dainas parašiau aš, todėl nenuostabu, kad jos pasižymi vientisumu, nuo savęs nepabėgsi, nors eksperimentų buvo. Pavyzdžiui, albume „Kitaip“ skambėjusios dainos sujungtos su šokių muzika. Tai buvo mūsų gitaristo mintis. Pabandėme, supratome, kad daugiau to nedarysime ir grįžome prie savo šaknų. O eksperimentuoti, išbandyti naujus skambesius, sprendimus tiesiog privalu. Nesame urviniai, kurie neturi radijo ir nieko nesupranta. Suprantame, kad viskas keičiasi, kaskart norime dar ir dar geresnės kokybės, kad prieš paduodant klausytojui diską nebūtų gėda žiūrėti į akis.
– Scenoje esate daug metų ir surenkate pilnas sales klausytojų, o gerbėjų ratas vis atsinaujina, auga. Kokia yra jūsų sėkmės paslaptis?
– Mes seniai gyvuojame. Tie, kurie mūsų pradėjo klausyti būdami paaugliai, dabar klauso drauge su savo vaikais. Mes visą laiką tokie patys: pasišiaušę, su savo geromis ir blogomis savybėmis. Mes nesikeičiame, lygiai taip pat mylime muziką bei savo klausytojus ir stengiamės dėl jų.
– Kūriniai „Lopšinė“, „Liūdesio akys“, „Sudie“ savo laiku karaliavo radijo stočių „topuose“, taigi, buvo pripažintos klausytojų, o kuris kūrinys, dainos artimiausios, mieliausios jums pačiam?
– Kai rašai, atrodo, jog būtent ši daina pati geriausia. Kas sukasi radijo stočių dešimtukuose, priklauso nuo klausytojų. Viena ar kita daina klausytojui patinka labiau ir tiek. Gaila, bet hito formulės nežinau. Man asmeniškai žiauriai patinka daina iš paskutinio albumo – „Neliūdėk, kad sapnas baigės“. Ją parašiau savo mažam sūnui. Man taip pat brangi daina „Lopšinė“, kurią parašiau savo dukrai, ją nuostabiai sudainavo Česlovas. Tai daina, kuri suvirpina vidų ir norisi išspausti ašarą. Koncertuose nuolatos prašoma atlikti „Lopšinę“, „Liūdesio akis“, „Laiškus“. Šios dainos nugulę žmonių atmintyje ir yra tartum „Pelenų“ vizitinė kortelė. Grojant klubuose būna situacijų, kai žmonės prieina ir prašo vienos ar kitos dainos ar net prašo atlikti kitos grupės, atlikėjo kūrinį. Kartais toks žmonių nesupratimas, kur jie yra, galbūt kultūros trūkumas išmuša iš vėžių. Mes nesame vestuvių muzikantai ir grojame tai, ką esame numatę konkretaus koncerto programoje.
– Ką norėtumėte pasakyti ar palinkėti savo ištikimiausiems klausytojams bei tiems, kurie ateis, žada ar vis dar dvejoja ar atvykti į balandžio 29-osios koncertą?
– Pirmiausia vertėtų ateiti, nes gali būti, kad tokį koncertą surengsime vienintelį kartą gyvenime. Tai iššūkis mums, daug naujų skambesių. Atgaivinome dainas, kurių negrojome 100 metų, nors gyvuojame 20 (juokiasi). Viskas, kas bus daroma koncerte, daroma tik dėl klausytojo. Tai nėra savo ambicijų įgyvendinimas. Tai noras pamatyti daug žmonių vienoje vietoje, kurie atėjo paklausyti mūsų.
По вашему запросу ничего не найдено