Pažintis su opera UNDINĖ, edukacinis renginys

3 veiksmų (2 dalių) opera, atliekama lietuvių kalba
Libreto autorius Jaroslav Kvapil
Libretą į lietuvių k. vertė Vlada Mikštaitė ir Aivaras Mockus

Čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) opera „Undinė“ – priešpaskutinė ir pati populiariausia iš dešimties jo sukurtų operų. Nors po premjeros 1901 m. Prahos nacionaliniame teatre „Undinė“ buvo nuolat rodoma ir perstatoma tiek Prahoje, tiek kituose Čekijos miestuose, buvusios Habsburgų imperijos žemėse ir kaimyninėse valstybėse, savo tikrojo populiarumo valandos tolėliau už Čekijos ribų jai teko palaukti iki XX a. 8–9 dešimtmečių.
Anuomet ši „lyrinė pasaka“, kaip ją apibūdino pats kompozitorius ir libretistas Jaroslavas Kvapilas, poetiškai apibendrino čekų tautinės kultūros dvasią ir ryškiai reprezentavo besiformuojantį čekų nacionalinės muzikos stilių, grįstą ne perimtomis austriškos-vokiškos muzikinės tradicijos įtakomis, o profesionaliojoje kūryboje naujai atrandama tautosaka ir kultūriniu tautos paveldu. Tačiau šiandienos klausytojų dėmesį galbūt labiau traukia ne nacionalinis operos turinys, o įvairioms interpretacijoms atviras daugiasluoksnis kūrinio tekstas bei stiprus psichologinis užtaisas, nepaprastai paveikiai perteiktas genialios A. Dvořáko vaizduotės pagimdytoje dramoje apie nepasotinamo geismo ir nesibaigiančios kančios kamuojamos undinėlės tragišką likimą.
Savo laimės žmonių pasaulyje bet kokia kaina siekiančios A. Dvořáko operos pagrindinės veikėjos įvaizdyje susilieja keltiškos, germaniškos, slaviškos kilmės legendų apie vandens dvasias (sirenas, meliuzinas, vokiečių Nixen ir Lorelei, rusų rusalkas) motyvai, pasikartojantys skirtingų Europos tautų folklore. XIX a. šis įvaizdis buvo ypač populiarus ne tik romantizmo muzikoje, bet ir dailėje, literatūroje, kur jis įkūnijo idėją apie sąsają tarp meilės (Eros) ir mirties (Thanatos) instinktų. Operos libretistas J. Kvapilas mini du jį įkvėpusius literatūrinius šaltinius: vokiečių rašytojo Friedricho de la Motte Fouqué novelę „Undinė“ (1811) ir Hanso Christiano Anderseno pasaką „Undinėlė“ (1837). Tarp kitų inspiracijų dar galima paminėti rašytojų Karelo Erbeno ir Boženos Němcovos čekų liaudies pasakų rinkinius, iš kurių į operą atkeliavo ne tik savitas poetinis skambesys, bet ir Vandenio personažas. Operos pavadinimui pasirinkę rytų slavų pasakose sutinkamą rusalką, kūrėjai savo dėmesį sutelkė į jos transformacijas: Vandenio jaunėlės dukters Undinės sąmoningą norą virsti moterimi iš meilės Princui, paaukojant savo balsą mainais į nemirtingą sielą, o vėliau susitaikymą su prakeiksmu, kai nepritapusi žmonių pasaulyje ir atstumta savo mylimojo ji virsta amžinai klajoti pasmerkta žaltvyksle, pražudančia žmones vandenų gelmėse. Pirmąja jos auka savanoriškai tampa atgailaujantis Princas, kuriam mirtį Undinės glėbyje atneša jos bučinys.
Lietuvos klausytojams ši A. Dvořáko opera buvo pirmą kartą pristatyta gana anksti: 1937 metais Kauno Valstybės teatre ją pastatė dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, režisierius Petras Oleka ir dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Libretą į lietuvių kalbą tąkart vertė poetas Kazys Binkis. Vėliau į tą pačią Kauno sceną, tik jau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, „Undinė“ sugrįžo 1972-aisiais, kur ją interpretavo dirigentas Juozas Idzelis, režisierė Vlada Mikštaitė (ji pati iš naujo išvertė libretą į lietuvių kalbą) ir scenografiją bei kostiumus sukūręs Muodris Tenisonas, labiau žinomas kaip profesionalaus pantomimos teatro Lietuvoje pradininkas.
Trečiąkart atgaivinti „Undinę“ Lietuvos scenoje sumanė režisierius Bernardas Gytis Padegimas, radęs palaikymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: „Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją myli, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją mėnuliui. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad KVMT radau bendraminčių. Visas operos veiksmas rutuliojasi gamtoje: pirmame veiksme ji vešli ir sodri, o antrame jau nualinta. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija, solistų veiksmai scenoje.“ Kuriant operos scenovaizdį režisieriui talkino ilgametė jo bendražygė, scenografė ir kostiumų dailinininkė Birutė Ukrinaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, anksčiau KVMT bendradarbiavę su režisieriumi statant E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“ (2019). Choreografiją operos šokiams kuria ir veikėjų judesius režisuoja trylika metų šiame teatre šokusi, vėliau savo sukurtus šokio spektaklius „Karmen“ (2017) ir „Tikroji dinozaurų istorija“ (2019), choreografines miniatiūras projekte „Dėmesio! Baletas“ (2020–2021) čia publikai pristačiusi Aušra Krasauskaitė.