Po saulės
Prieš dvidešimt metų pigiame Turkijos kurorte Sofi su tėčiu praleido paskutines bendras atostogas. Jaunatviškas, vos 30-ties, Kalumas (Paul Mescal) ir 11-metė Sofi atrodė lyg brolis ir sesuo. Retas, todėl itin brangus laikas kartu buvo pilnas saulėtos melancholijos, mažų nesklandumų, šilumos, smalsumo ir draugystės. Sofi ryškiai prisimena šias atostogas. Ji atkuria tėčio paveikslą, MiniDV juostelėse užfiksuotus įrašus jungdama su išgalvotais bei tikrais atsiminimais, ir bando suprasti žmogų, kurio galbūt nepažinojo.
„Vietomis graudus, vietomis juokingas – turbūt labiausiai aptarinėtas praėjusių metų debiutas dar nepaliko abejingų. Jau iš pirmo kadro matyti, kad tai subtilus ir gyvas kinas, o už jo – stilistiškai susiformavusi režisierė. Tai laiškas į praeitį, kuriuo režisierė tarsi sako savo iki galo nepažintam tėčiui: „Ei, dabar tave geriau jaučiu.“ Atmosfera tokia stipri, kad po filmo jausitės laiką leidę ne kino salėje, o tingioje saulėkaitoje prie žydro baseino su Sofi ir Kalumu.“ (Aistė Račaitytė)
„Vietomis graudus, vietomis juokingas – turbūt labiausiai aptarinėtas praėjusių metų debiutas dar nepaliko abejingų. Jau iš pirmo kadro matyti, kad tai subtilus ir gyvas kinas, o už jo – stilistiškai susiformavusi režisierė. Tai laiškas į praeitį, kuriuo režisierė tarsi sako savo iki galo nepažintam tėčiui: „Ei, dabar tave geriau jaučiu.“ Atmosfera tokia stipri, kad po filmo jausitės laiką leidę ne kino salėje, o tingioje saulėkaitoje prie žydro baseino su Sofi ir Kalumu.“ (Aistė Račaitytė)
Uogos
Karšta vasaros diena. Virš sodo namelio svyrančios vyšnios šakos pilnos prisirpusių uogų, linguoja nuo vėjo ir svorio. Pirmomis pensijos dienomis tėtis pasikviečia sūnų sode nuskinti vyšnių. Tėtis stengiasi niekur neskubėti, jis nori praleisti kuo daugiau laiko su sūnumi ir vyšnios lieka antrame plane.
„Vytauto Katkaus filmai vis nustebina. Palieka su šypsena veide bei šiluma krūtinėj. Ir „Uogos“ žiūrovui turi keistą efektą. Rodos, jame tiek nebaigtų frazių ir keistenybių, bet pasakyta tiek daug, kad užtenka galvoti savaitėms. Filme veikia Vytautas, jo tėtis, draugai, bet lieka jausmas, kad pati lipau ant įkaitusio stogo, tarp pirštų spaudžiau prisirpusias vyšnias, jaučiau jų trykštantį dažą, kvapą, rūgštumą... Filmas ir apie tai, ką sunku nusakyti – tą karčiai saldų jausmą, gaubiantį grįžimą namo. Tai tik vienas subjektyvus žvilgsnis, ir kiekvienas žiūrovas filmą pamatys kitaip. Svarbu, kad festivalį atidaro filmas, įprasminantis žiūrovo dalyvavimą filmo reikšmių kūrime.“ (Aistė Račaitytė)
„Vytauto Katkaus filmai vis nustebina. Palieka su šypsena veide bei šiluma krūtinėj. Ir „Uogos“ žiūrovui turi keistą efektą. Rodos, jame tiek nebaigtų frazių ir keistenybių, bet pasakyta tiek daug, kad užtenka galvoti savaitėms. Filme veikia Vytautas, jo tėtis, draugai, bet lieka jausmas, kad pati lipau ant įkaitusio stogo, tarp pirštų spaudžiau prisirpusias vyšnias, jaučiau jų trykštantį dažą, kvapą, rūgštumą... Filmas ir apie tai, ką sunku nusakyti – tą karčiai saldų jausmą, gaubiantį grįžimą namo. Tai tik vienas subjektyvus žvilgsnis, ir kiekvienas žiūrovas filmą pamatys kitaip. Svarbu, kad festivalį atidaro filmas, įprasminantis žiūrovo dalyvavimą filmo reikšmių kūrime.“ (Aistė Račaitytė)
Renginiai
Paieška nedavė rezultatų