Svetimkūniai (Skalvija)

„Šiukšlinu, vadinasi, esu“. Būtent taip šio filmo rėmuose būtų galima perfrazuoti garsiąją René Descartes’o frazę. Su nuostabiais gamtos vaizdais kontrastuojančios atliekos, pasklidusios po atokiausius planetos kampelius, yra niūrus žmogaus egzistavimo žemėje įrodymas: šiukšlės kalnuose, šiukšlės paplūdimiuose, šiukšlės dykumose, šiukšlės vandenyno dugne. Iš ramių ir meditatyvių scenų sudėtas filmas suteikia erdvės individualiai refleksijai ir švelniai primena, kad atliekos – mūsų visų problema. Pasakojimą užbaigia festivalio „Burning Man“ vaizdai, tarsi įspėjantys apie žmonijos laukiantį fantasmagorinį ateities paveikslą. N-7

„Svetimkūniuose“ stebime ne tik didžiulius atliekų kiekius įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, bet ir tuos, kurie diena po dienos įvairiais būdais tas atliekas renka ir šalina. Filmas lėtas, kaip ir visi režisieriaus darbai, tačiau turėkite kantrybės: finalas – vienas gražiausių mano šiemet matytų, ir teikiantis vilties. (Eglė Maceinaitė)