Šio kūrinio pavadinime keliamas klausimas kilęs iš akimirkos, kai pradėjau galvoti apie savo mirtį. O tiksliau apie tai, kas liks po manęs. Juk visi turime žmonių, kurių nebėra su mumis. O gal jie? Mūsų prisiminimuose? Bet ką daryti, jei prisiminsime juos kitaip, nei jie buvo iš tikrųjų? Kokie buvo jų balsai? Arba kaip kvepėjo jų oda? Kas juos prajuokino? Manau, kad tai yra tiek pat politinė atsakomybė, kiek intymus gerumo aktas, nusprendžiant, ką ir kaip atsiminti. Todėl ieškau žmonių, kurie norėtų mane prisiminti kaip gerumo aktą. Kaip manai, ar tai gali būti tu?

„Taigi, kas galiausiai mane prisimins?" Barbara Lehtna nagrinėja, kaip kolektyvinė sąmonė gali būti dalijama nepažįstamiems žmonėms prisiimant atsakomybę už kito asmens tapatybę. Prieš pasirodymą Lehtna lygiai valandą susitinka su trimis-keturiais savanoriais, kad jie taptų jos tapatybės saugotojais. Per tą valandą dalyviai gali jai pasakyti, ką ji galėtų padaryti, kad jie kuo ilgiau ją prisimintų. Netrukus po to,  dalyviai yra paprašyti eiti į sceną, kur jiems užduodami klausimai apie Barbaros tapatybę prieš auditoriją, kuri nėra susitikusi su Barbara ir neturi jos įvaizdžio. Laikui bėgant statymai didėja, o klausimai tampa asmeniškesni ir intymesni.

Kūrybinė grupė:  

Režisierė  – Barbara Lehtna 
Dramaturgė  – Linda Krūmiņa
Vaidina  – Paulīne Kalniņa, Katrīna Dūka or Maria Paiste (EST)

Trukmė: 60 min.