Laurynas Adomaitis. ALISA , rež. Antanas OBCARSKAS.

VAIDINA

Alisa – Aistė ZABOTKAITĖ
Frankas Bertonas – Vytautas ANUŽIS
Karolis / Baltasis Riteris / Žoržas Dantonas – Giedrius SAVICKAS
Fredrikas, jaunesnysis advokatas / Maksimilianas Robespjeras – Kęstutis CICĖNAS, Vainius SODEIKA
Delfin, Franko Bertono asistentė – Elzė GUDAVIČIŪTĖ
Ligonė – Diana ANEVIČIŪTĖ
Prokuroras – Remigijus BUČIUS
Elsa, žurnalistė / Marija Antuanetė – Augustė ŠIMULYNAITĖ
Baltasis Triušis  – Linas GINAITIS 

Viena universaliausių griaunamųjų jėgų žmogaus arsenale yra teisingumo troškimas. Dabartis garsiai skanduoja – teisingumas privalomas visiems ir prieš visus, bet teisėtvarka yra lėta teisingumo atžvilgiu. Kai 2015 metų lapkričio 13 dieną Paryžiuje teroristai išlipo iš Salaho Abdeslamo automobilio ir šaltakraujiškai nužudė 130 į koncertą susirinkusių žmonių, jie ieškojo savo teisingumo. Bet prasidėjus Salaho Abdeslamo teismui Prancūzijoje jauna teisininkė Alisa ieškos naujo teisingumo Paryžiaus atakų aukoms. Kaip atsilyginti už nediskriminuojantį, beveidį terorą?

Lewiso Carollio sukurtas Alisos įvaizdis įkvepia pagrindinę heroję – ji drąsiai ir rūpestingai ieško išeities nūdienos pasaulyje, kuriame nėra nieko savaime suprantamo. Alisa pradeda dirbti išskirtinai kontroversiškų bylų besiimančio žymaus Prancūzijos advokato Franko Bertono biure. Tikėdamasi rasti staigų ir beatodairišką bendražygį link teisingumo, Alisa pastebi, jog „Stebuklų šalies“ posakiai tampa tiesiogiai relevantiški net ir sudėtingiausiems teisiniams procesams aptarti, o advokato Franko Bertono moralinis pasaulėvaizdis, retorika stoja liberalios visuomenės pusėn, kur didžiausia vertybė yra žmogus.

Alisa greitai supranta, kad neįtikėtinas bylos moralinis ir teisinis sudėtingumas iškreipia kasdienę tikrovę, bet ji nesiliauja ieškoti „tikrojo teisingumo“. Demokratinės valstybės pagrindai reikalauja visus laikyti lygiais prieš įstatymą. Tačiau tokio žiaurumo akivaizdoje nepalieka nuojauta, kad įstatymo nepakanka ir reikia išimties, o ne eilinės procedūros. Peržengdama daugybę moralinių ir asmeninių dilemų, Alisa galiausiai pasiduoda fantazijai, kas nutiktų, jei visos kortos būtų jos rankose – kokį radikalų teisingumą ji įgyvendintų, – taip atskleisdama kolektyvinės traumos pėdsakus, kurie neišvengiamai lydi kiekvieną katastrofą ar teroristinį išpuolį.

Alisos asmuo yra tarsi pleištas tarp tikrovės ir fantazijos, verčiantis svarstyti apie teisingumą, moralę, kerštą ir nuosaikumą, kai tai daryti, regis, yra sunkiausia. Ši trauma palietė visus, todėl visi nori savito atpildo. Alisa sukaupė visą Prancūzijos žmonių skausmą ir neapykantą ir jai tenka atrasti atsakymą, kas yra teisinga. Kyla kertinis šio dešimtmečio klausimas – kaip apsaugoti civilizuotą ir išsilavinusią visuomenę nuo beasmenės, bevardės neapykantos ir linčo teismo?

Spektaklyje „Alisa“ režisierius Antanas Obcarskas ir pjesės autorius Laurynas Adomaitis imasi kolektyvinės traumos temos (kartu jie taip pat kūrė spektaklį „Voicekas“, skirtą „Germanwings“ katastrofos tyrimui). Išliekanti kūrybinė idėja – pagarsėjusi kaip „vidutinybių drama“ – yra ta, kad didžiausiu žiaurumu pasižymintys įvykiai ir žmonės yra neišskirtiniai, neherojiški ir kasdieniai, o jų problemos – mums visiems pažįstamos.

Spektaklyje skambančią įrašytą muziką atliko: Matas Samulionis, Deimantas Balys, Ignas Kasikauskas, Aurelijus Užameckis.