Pažintis su opera PULKO DUKTĖ, edukacinis renginys

Edukaciniame renginyje-atviroje repeticijoje (I veiksmas) supažindinsime su  Lietuvoje pastatyta Gaetano Donizetti komiška opera „Pulko duktė“. Prieš repeticiją KVMT edukatorė  pasakos apie šios operos sukūrimo aplinkybes ir ją įkvėpusius istorinius įvykius, taip pat kalbins operos statytojus.

Pirmąkart Lietuvoje pastatyta italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti (1797–1848) opera „Pulko duktė“ jau beveik du šimtmečius karaliauja garsiausiose pasaulio scenose. Tai buvo pirma bel canto (XIX a. pirmoje pusėje italų operoje susiformavusio dainavimo stiliaus) meistro opera prancūzišku tekstu, jos premjera įvyko 1840 m. Paryžiaus „Opéra Comique“ teatre. Operos siužete, kurį sumanė libretistai Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as, išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas kareivių pulkas), mylimieji iš priešingų stovyklų, kuriems tenka įveikti aplinkinių priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga. Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai, kurie, norint palengvinti turinio suvokimą, šiame pastatyme atliekami lietuviškai.

Pristatydama šią operą Lietuvos publikai, režisierė Jūratė Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962): „kertinė „Pulko dukters“ siužeto tema, man tapusi atspirties tašku, yra pasirinkimo laisvė. Alžyro pasipriešinimo judėjimui prieš prancūzų kolonistus buvo svarbi ne tik tautos laisvė, bet ir kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Operoje svarbi ir dar viena pasirinkimo laisvės apraiška: jokia politinė jėga ar moralinė pareiga negali užkirsti kelio meilei“.

„Pulko duktė“ pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia skalbėja, virėja, atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis žuvusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.

Operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, iš dainininkų reikalauja kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo bei aktorinių sugebėjimų. Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti nepaprastai spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmajame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do bene žymiausioje visų laikų tenoro arijoje „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje „tenorų Everestu“.

Romantiškų jausmų peripetijas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje įkūnija geriausi teatro solistai bei kviestiniai dainininkai. Edukaciniame spektaklyje pagrindinių vaidmenų atlikėjai perteiks svarbiausias spektaklio mizanscenas, dainuodami su fortepijono pritarimu. Prieš renginį Napoleono laikų autentiška kario uniforma apsirengęs Klaipėdos karybos istorijos klubo vadovas Egidijus Kazlauskis pasakos apie Napoleono karinio pulko tradicijas, tuometinės kariuomenės sandarą ir moters vaidmenį joje.