SAPNAI IR KAKTUSAI , šokio spektakliai

Robert BONDARA | Alexander EKMAN
Šokio spektakliai

I DALIS

ŽAGSULYS (Hiccup)

Choreografas, kostiumų ir šviesų dailininkas Robert Bondara
Choreografo asistentė Evgeniia Meissner
Muzika: Jack Nitzsche, Michał Jacaszek (iš įrašų)
Pasaulinė premjera: 2015 m. kovo 20 d. Varšuvos Didžiajame teatre (Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 7“ dalis)

Šokėjai: Roman Semenenko, Brayan Steven Valencia Sarmiento

Kaskart kurdamas choreografiją pradedu nuo kažkokio atspirties taško, įkvepiančios idėjos ar impulso. Sukurti „Žagsulį“ paskatino tai, ką galėtume apibūdinti žodžiu superego – psichoanalizėje vartojama sąvoka. Kaip bepavadintume, mus nuolatos lydi pojūtis, kad kažkas, glūdintis giliai kiekvieno mūsų viduje, nuolat kužda, kas teisinga, o kas ne. Taisyklių ir elgesio modelių reguliuojamame pasaulyje šis jausmas kyla veik nevalingai – lyg žagsulys.

Robert Bondara

8m68

Choreografas, režisierius, scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas Robert Bondara
Choreografo asistentė Evgeniia Meissner
Muzika: Amon Tobin (iš įrašo)
Pasaulinė premjera: 2012 m. gegužės 11 d. Varšuvos Didžiajame teatre (Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 4“ dalis)

Šokėjai:
Solistė – Iryna Suslo;
Duetas I: Oleksandra Borodina, Mykhailo Mordasov
Duetas II: Anna Chekmarova, Yan Malaki

„8m68“ esmė yra santykiai tarp šokėjų. Kūrinio varomoji jėga – tai trauka arba atstūmimas, kitų valdymas arba paklusimas kito valiai. Įkvėpimo šaltiniu šiai iš pažiūros abstrakčiai choreografijai tapo kasdienės patirtys ir tarpasmeniniai santykiai, išversti į judesių ir formų kalbą. Judėdami pagal Amono Tobino muziką šokėjų kūnai kuria energija ir emocijomis trykštantį peizažą, užklotą baltu sniegu...

Robert Bondara

II DALIS

KAKTUSAI (Cacti)

Choreografas, scenografas ir kostiumų dailininkas Alexander Ekman
Choreografo asistentė Ana-Maria Lucaciu
Muzika:
improvizacija styginių kvartetui (atliekama gyvai);
Franz Schubert – IV d. Presto iš Styginių kvarteto Nr. 14 d-moll, D 810 („Mirtis ir mergelė“), Andy Stein aranžuotė orkestrui (atliekama iš įrašo);
Joseph Haydn – IV d. Allegro iš Styginių kvarteto Nr. 16 A-dur, op. 9 Nr. 6, Hob. III:4; Sonata V („Sitio“) A-dur iš „Septynių paskutinių mūsų Išganytojo žodžių ant kryžiaus“ versijos styginių kvartetui, Hob. XX/1:B (atliekama gyvai);
Ludwig van Beethoven – ištrauka iš Styginių kvarteto Nr. 9 c-moll, op. 59 Nr. 3, II d. Andante con moto quasi allegretto (atliekama gyvai)

Šviesų dailininkas Tom Visser
Teksto autorius Spenser Theberge
Pasaulinė premjera: 2010 m. vasario 25 d. Hagos „Lucent Danstheater“ (NDT2, Nyderlandai)

Šokėjai:
Oleksandra Borodina, Roman Budko, Anna Chekmarova, Seojung Yun, Ksenija Jermakova, Yuliia Kovalenko, Yan Malaki, Mykhailo Mordasov, Tymur Orobchenko, Simon Richard Schuh, Roman Semenenko, Iryna Suslo, Illia Temchenko, Brayan Steven Valencia Sarmiento, Daria Verovka, Kirstin Ann Zahradnick
Duetas: Anna Chekmarova, Yan Malaki

Muzikos atlikėjai:
Styginių kvartetas: Rasa Šimelionytė (I smuikas), Alina Karinauskienė (II smuikas), Gintaras Stebuliauskas (altas), Matvej Goldberg (violončelė)

Kaktusai, išgyvenantys net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis, paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose. Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose jų niekas nebuvo regėjęs iki pat 2010-ųjų, kai švedų choreografas Alexanderis Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“. Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu A. Ekmano kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje. Šį pavasarį A. Ekmano „Kaktusai“ pirmąkart „pražys“ ir Klaipėdoje.

2010-aisiais tuomet dar tik pradedantis choreografas šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir pretenzingą kritikų retoriką. Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška. Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų, tarsi įkalinti baltuose kvadratuose, o jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai. Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo nematomo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą. Bet ką visa tai reiškia?

Jeigu tai būtų absurdo teatro pjesė ar dadaistinio meno ready-made objektas, galėtume spėti, kad kaktusas kartais yra tik kaktusas, arba kad kaktusas yra metafora. Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, „suprasti“. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“ Taip pat akivaizdu, kad scenografiją ir kostiumus savo spektakliui sukūręs choreografas dygliuotus sukulentus ir kūno spalvos kostiumus pasitelkia kaip žmogaus egzistencinio nuogumo, pažeidžiamumo, o sykiu ir atsparumo nepalankioms aplinkos sąlygoms metaforą. Kad šis egzistencializmas gali būti tiek pat rimtas, kiek juokingas, signalizuoja ne tik kaktusai, bet ir į sceną netikėtai išmesta katės iškamša...

Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „man tai buvo nauja. Susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra“. Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto. Spektaklio metu taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių, ritminės improvizacijos ir „užkadrinio balso“ sakomi tekstai. Galima numanyti, jog kartais tarp kasdienių šokėjų replikų pasigirsta ir kritiko balsas – jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai: „Ką mes matome?“, „Kas čia įsimintino?“, „Įgudusi akis čia gali įžvelgti...“, „apstu subtekstų... pernelyg subtilių, kad būtų įmanoma juos atpažinti“ ir t. t. Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzalai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“