Koncepcija ir dramaturgija: Phia Ménard, Jean-Luc Beaujault

Muzika ir garsas: Ivan Roussel

Scenografija: Phia Ménard

Scenografijos konstrukcija ir rekvizitas: Philippe Ragot

Šviesų dailininkas: Lais Foulc

Šviesų inžinierius: Olivier Tessier

Kostiumai: Fabrice Ilia Leroy

Technikos vadovas: Olivier Gicquiaud

Techninis įgyvendinimas: Benoît Desnos, Mateo Provost, Rodolphe Thibaud

Vadybos ir administravimo asistentas: Constance Winckler

Administracija ir vadyba: Claire Massonnet

Nuotraukos: Jean-Luc Beaujault

Komunikacija: Justine Lasserrade

Atlikėjai: Marion Blondeau, Anna Gaïotti, Élise Legros, Phia Ménard, Marion Parpirolles, Marlène Rostaing, Jeanne Vallauri, Amandine Vandroth

Prodiuseris: Compagnie Non Nova.

Rezidencija ir koprodukcija: Espace Malraux Scène nationale de Chambéry et de la Savoie, Bretanės nacionalinis teatras

Koprodiuseriai: Avinjono festivalis, Marselio nacionalinis teatras La Criée, Muzikų subsidijuojama scena „Théâtre des Quatre Saisons Gradignan“

Gimusi per kraują ir sąrėmius.

Šviesa tunelio gale.

Keistos rankos tave ištraukia.

Peržengti slenkstį ir gauti deguonies.

Įkvėpti! Iškvėpti!

Pamiršti.

Būti savimi normatyvioje visuomenėje yra rizikingas išbandymas: atrodo, kad kiekvienas mūsų gestų fragmentas yra kontroliuojamas. Pralaužiame sienas tik tam, kad atsidurtume priešais naujas. Mes vis dar atsiduriame moters ir vyro vaidmenyse, modeliuose, patekę į jų įkyrių potraukių gniaužtus. Mūsų kūnai yra persmelkti išmokytų įpročių. Kiek kartų klausėte savęs: iš kur toks gestas? Ar tai mano? Ar aš tai paveldėjau iš savo tėvo, mamos, ar tai yra tiesiog socialinės mimikos?

Mes nesimokome: mūsų atmintis mus išduoda, ji atsisako leisti pamiršti tai, kas mums nepatinka. Tas niežulys pagaliau mus apima tą dieną, kai žiūrime į savo įvaizdį, nejudrūs, nusiteikę ir laukiame…

Spektaklio kūrybinė komanda

Įvairialypio, vis naujo meninio pasaulio sukūrimui, menininkė Phia Ménard skolinasi šokio, vizualiųjų menų, teatro ir antropologinio kino elementus, kurių pagalba veda žiūrovus į žemišką patirtį. Ten stebėtojų laukia kovos su normomis ir kovos už laisvą tapatybės pasirinkimą, laukas. Kuriant naujus gestus ir poetinius ritualus, kovojama už patriarchalinės valdžios nepaisymą, pabėgimą nuo lyčių suvaržymų. Tokie ritualai gali sėkmingai pamaitinti mūsų prigesusią vaizduotę.

Mes turime pakalbėti apie tą marą, kuris užkrėtęs mus visus, tą bjaurią šaknį, kuri seniai auga giliai mūsų visuomenėje, ir mes patys ją tręšiame kintančių formų galia: patriarchija. Turime pakalbėti apie šios smaugiančios galios priespaudą moterims, o kartu ir visai žmonijai.

Aš negimiau moterimi. Savo tapatybę kūriau atsispirdama nuo fakto, kad neįstengiau būti vyru. Mūsų visuomenėje galima būti tik vyru arba moterimi, todėl transseksualaus žmogaus kūnas neegzistuoja. Binarinis lyties traktavimas yra įrašytas Prancūzijos teisinėje sistemoje. Todėl aš visada deklaruosiu: mes nesirenkame gimti, nesirenkame odos spalvos, lyties, nenusprendžiame būti hetero, homo, lesbietėmis ar trans, mes nieko šito nepasirenkam patys! Tiesiog grąžinkite mums mūsų teisę gyventi.

Phia Ménard

Apie kūrėją

1971 metais Phia Ménard pradėjo nuo žongliravimo, vaidybos ir šiulaikinio šokio studijų, ji ilgai dirbo su vienu Prancūzijos naujojo cirko garsenybių – žonglieriumi Jérôme’u Thomas, kuris simboliškai Vilniuje atidarė pirmąjį Naujojo cirko savaitgalį 2006 m. 1998 metais įkūrė kūrybinį kolektyvą „Non Nova“.

Nuo 2008 m. ieškojo to, ką ji pati vadina „Papildomas elementų nesuderinamumas“. Tai paskatino ją tyrinėti ledą, vandenį, orą ir jų įtaką žmogaus elgesiui. „Sausasis sezonas“ yra 

šio organinio ciklo tęsinys, sekantis tokius spektaklius kaip „P.P.P.“ (2008), „Sūkurys“ (2011),

„Belle d’Hier“ (2015), „Les Os Noirs“ (2017) arba „Et In Arcadia Ego“, kurį menininkė režisavo praėjusią žiemą „Opéra Comique“.

***

„Kai pradėjau dirbti, labai akcentavau lytį, tarsi tai būtų tam tikras įstatymas. Ir vis dar manau, kad yra tam tikri veiksmai, kurie, laikui bėgant, kartojasi, gali sukurti ir patvirtinti lytinę tapatybę. Tačiau lytis taip pat yra analizės kategorija, per kurią galime nagrinėti esmines politines sąvokas, tokias kaip viešosios / privačios sferos ir lygybės skirtumas. Kai sakome, kad šios politinės sąvokos turi lytį, sakome, kad jos buvo nustatytos remiantis tam tikromis lyčių hipotezėmis. Tačiau lytis taip pat yra kažkas, ką mes ištveriame, mūsų vystymosi dalis. Tai atrodo akivaizdu, kai galvojame apie tai, kaip lytis mums priskiriama ne vieną kartą, bet kiekvieną dieną, gatvėje, viešosiose įstaigose, medicinos ir teisinių įstaigų centre“. 

Judith Butler, filosofė, feminizmo, queer ir lyčių studijų teoretikė

***

„Sausasis sezonas“ yra tarsi gėlė, kuri nenustoja skleistis. Kuo daugiau apie jį galvoju, tuo daugiau matau skirtingų būdų, kaip būtų galima interpretuoti šį jaudinantį Phia Ménard pasirodymą ir būtent tai yra „Sausojo sezonao“  grožis.

Cloe Darnaud / playstosee.com