VMT spektaklis | KANTAS. KAMBARYS, KURIAME NEGALVOJAMA

Marius Ivaškevičius

KANTAS. KAMBARYS, KURIAME NEGALVOJAMA

Trijų dalių spektaklis

Preliminari trukmė – 4 val.

Premjera – 2025 m. balandžio 25 d.

Režisierius – Oskaras Koršunovas

Scenografas – Gintaras Makarevičius

Videomenininkas – Rimas Sakalauskas

Choreografė – Vesta Grabštaitė

Kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė

Kompozitorius – Antanas Jasenka

Šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas

Turinio konsultantas - Vincentas Klipčius

Režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius

Vaidina:

IMANUELIS KANTAS – Kirilas Glušajevas

MARTINAS LAMPĖ – Ramūnas Cicėnas

FOBI – Indrė Patkauskaitė

JOHANAS ŠULCAS – Mantas Vaitiekūnas

JOHANAS VIGILANTIJUS – Daumantas Ciunis

JOHANAS ŠEFNERIS – Leonardas Pobedonoscevas

JOELIS – Jokūbas Bareikis

FRIDERIKA – Greta Bendžė

ANA – Gintarė Latvėnaitė

JOHANAS KAUFMANAS – Vytautas Rumšas (jaun.)

SENUTĖ – Ilona Kvietkutė

Prieš metus Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre režisierius Oskaras Koršunovas pristatė pjesės „Kantas“ pirmąjį veiksmą. Eskizas netruko sulaukti susidomėjimo ir publikos simpatijų. Pjese „Kantas“ dramaturgas tęsia istorinių asmenybių temą Vilniaus mažajame teatre. Kūrinys kartu su neblėstančio populiarumo spektakliais „Madagaskaras“ ir „Mistras“ taps savotiška trilogija. Subūręs puikiai publikos pažįstamų talentingų aktorių ansamblį, Vilniaus mažajame teatre spektaklį pirmą kartą stato gerai žinomas režisierius Oskaras Koršunovas, kartu su Mariumi Ivaškevičiumi sukūręs ne vieną puikų darbą.

Pjesė nukelia į 1784 m. Karaliaučių. Prūsijoje lapkričio mėnuo. Tvyro nuojauta, kad visuomenė išgyvens reikšmingus socialinius pokyčius. Į nugarą jau alsuoja Didžioji Prancūzijos revoliucija. Laikydamasis įprasto ritualo valgyti ilgesnius pietus vyriškoje kompanijoje, filosofas sėdasi pietauti. Tačiau šįkart pavalgyti kaip niekad stipriai ima trukdyti ramybės neduodantis laikas, kuriame ir su kuriuo gyvena žmogus. Vyrų sutrikimą dar labiau sustiprina įsiveržusi seno Kanto bičiulio dukterėčia Fobi. Ši atvyksta iš rūke paskendusios Škotijos ir nori, kad filosofas jai pasirašytų „Grynojo proto kritiką“.

Pjesė skiriama filosofo Imanuelio Kanto, stebinusio ne tik mąstymu, bet ir gyvenimo būdu, aplinkai. Žymiausiu savo veikalu „Grynojo proto kritika“ filosofas buvo užsibrėžęs kone neįmanomai misijai – ištirti proto ribas ir sukurti tvirtus pagrindus metafizikos mokslui, kuris to meto pasaulyje laikytas būtinu ir neišvengiamu. Protu tyrinėdamas proto galimybes filosofas sukuria vieną įspūdingiausių darbų žmonijos minties istorijoje. Skirtingai negu sudėtingas ir painus Kanto mąstymas, spektaklis kantiškąjį pasaulį pristato įtraukiančiai ir šmaikščiai ir net tęsia paties filosofo projektą draminėmis priemonėmis „ištirdamas“ pačią draminę formą.

Papildoma informacija:

N-14