Robertas Smithas atskleidė, kurios „The Cure“ dainos jam artimiausios
„The Cure“ lyderis Robertas Smithas, jau daugiau nei keturis dešimtmečius išliekantis viena ryškiausių alternatyvios muzikos figūrų, įvardijo penkias grupės dainas, kurios jam pačiam reiškia daugiausia. Į muzikanto favoritų sąrašą pateko kultiniai kūriniai „A Forest“, „Boys Don’t Cry“, „Faith“, „Just Like Heaven“ ir „End“.
Tikėtina, kad ne viena šių dainų rugpjūčio 7 d. skambės ir Vilniuje, kur grupė „The Cure“ surengs savo pirmąjį ir vienintelį koncertą Lietuvoje. Publikos lauks neeilinis penktadienio vakaras – 2 valandų trukmės, penkis kūrybos dešimtmečius apimanti „The Cure“ programa ir Lietuvos alternatyviosios scenos žvaigždžių – Alinos Orlovos ir grupės „Katarsis“ – pasirodymai.
Nors Robertas Smithas dažnai siejamas su gotikinės kultūros estetika, pats atlikėjas visuomet pabrėžė, kad svarbiausia „The Cure“ kūrybos dalis yra emocijos, atmosfera ir dainų tekstai. Būtent gebėjimas jautrias, asmeniškas temas paversti įsimintinomis dainomis padėjo grupei tapti viena svarbiausių alternatyvaus roko istorijoje.
Kalbėdamas apie „A Forest“, Smithas šią dainą pavadino „archetipiniu „The Cure“ skambesiu“ ir pripažino, kad būtent šis kūrinys tapo lūžio tašku grupės karjeroje. Pasak jo, tada pirmą kartą atsirado jausmas, kad „The Cure“ gali pasiekti kažką išties svarbaus.
Ypatingą vietą Roberto Smitho gyvenime užima ir daina „Faith“. Muzikantas yra sakęs, kad tai vienas stipriausių emocinių išgyvenimų jo kūryboje – daina, kuri ne tik pakeitė jo gyvenimą, bet ir tiksliausiai atspindėjo tam tikrą jo gyvenimo etapą. „Faith“ – tarsi Smitho atsisveikinimas su religiniu auklėjimu ir vidinių abejonių laikotarpiu. „Nemanau, kad kada nors parašysiu kūrinį, kuris mane paveiktų taip stipriai kaip „Faith“, – yra prisipažinęs „The Cure“ įkūrėjas.
Tarp jo mėgstamiausiųjų pateko ir legendinė „Boys Don’t Cry“ – viena svarbiausių ankstyvųjų „The Cure“ dainų, tapusi visos kartos himnu apie emocijų slėpimą ir jautrumą. Pasak R. Smitho, ši daina jam primena jaunystę ir laiką, kai berniukai buvo mokomi slėpti savo emocijas. „Aš tiesiog negalėjau jų nerodyti. Man niekada nebuvo nejauku rodyti emocijas. Kitaip negalėčiau – reikėtų būti labai nuobodžiu dainininku, kad nerodytum emocijų“, – yra sakęs atlikėjas, visą savo karjerą garsėjęs atvirumu ir jautrumu. Nors pats Robertas kadaise šį kūrinį vadino „naiviu iki beprotybės“, šiandien daina laikoma viena svarbiausių grupės karjeroje.
Ne mažiau svarbi Robertui Smithui ir „Just Like Heaven“, kurią jis vadina geriausia pop daina, kokią kada nors sukūrė „The Cure“. Muzikanto teigimu, įrašant šį kūrinį visi elementai natūraliai susiliejo į vieną visumą, o rezultatas tapo „tiesiog tobulas“. Kalbama, jog parašęs „Just Like Heaven“, kurią įkvėpė romantiška kelionė su jo būsima žmona Mary Poole, savo grupės bičiuliams Robertas sakė, kad greičiausiai niekada nebesukurs geresnės dainos nei ši.
Sąrašą užbaigia „End“ iš 1992 m. pasirodžiusio „The Cure“ albumo „Wish“. Tai epinis, sudėtingos struktūros kūrinys, tapęs savotišku atsaku į jo paties viešą įvaizdį – niūrų, beveik mitologinį personažą. Pagrindinis dainos priedainis „Please stop loving me / I am none of these things“ („Prašau, nustokite mane mylėti / Aš nesu nė vienas iš tų dalykų“) skamba tarsi Smitho prašymas gerbėjams ir žiniasklaidai atsikratyti susikurto įsivaizdavimo apie tai, kas jis yra. Pasak R. Smitho, ši daina „pasiekė viską, ką norėjau ja pasakyti“.
„The Cure“ – viena ryškiausių ir ilgaamžiškiausių šiuolaikinės muzikos istorijos grupių. Nuo susikūrimo 1978 m. grupė išleido daugybę kritikų pripažintų albumų ir tapo alternatyvaus bei gotikinio roko inovacijų simboliu. Beveik penkis dešimtmečius trunkanti „The Cure“ karjera iki šiol įkvepia ir veikia ištisas muzikantų bei klausytojų kartas.
Ilgai lauktas legendinės britų grupės „The Cure“ pasirodymas Vilniuje – šią vasarą sostinės Kalnų parke vyksiančios renginių serijos „Sounds Good Vilnius“ dalis. Bilietus į rugpjūčio 7 d. rengiamą „The Cure“ koncertą platina Bilietai.lt.
