Muzikologas Kristupas Antanaitis. „Vokiškojo Requiem“ magija su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

Žingsniuodamas į Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) koncertų salę, kuri po orkestro vargų ir prastų sąlygų žiūrovams dar ilgai bus su pasididžiavimu vadinama naująja, žinai, kad gausi gerų emocijų pliūpsnį, mat jau beveik keturis dešimtmečius Gintaro Rinkevičiaus vedamas laineris skrodžia muzikos pasaulio bangas ir vis dar randa, kuo nustebinti publiką.

Visas Gustavo Mahlerio, Antono Brucknerio ar Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijų ciklas, koncertiniai operų „Simonas Bokanegra“, „Ledi Makbet iš Mcensko srities“ ar „Parsifalio“, tiesa, ištraukų, atlikimai, bendradarbiavimas su „bohemiečiais“, vėliau virtusiais „Vilnius City Opera“, ir naujieji projektai, kaip vėlyvųjų Richardo Wagnerio operų atlikimai ar ciklas „Pakartojimo nebus“. Orkestro skambesys senojoje salėje buvo pribloškiamas, o naujosios salės akustinės galimybės leidžia ne tik stebėtis garsumu, bet ir išgirsti kokybiškai atliekamą kiekvieno instrumento melodiją. Su panašiomis mintimis apie kokybišką atlikimą bei mylimo Johanneso Brahmso muzikos magiją ėjau klausytis ir birželio 12-osios koncerto, kuriame nuskambėjo monumentalusis „Vokiškasis Requiem“.

Savo laiku viešai sukritikavęs Hectorą Berliozą, Ferencą Lisztą ar Richardą Wagnerį, J. Brahmsas iškėlė mintį, kad „muzika neturi būti perdėtai jausminga ar struktūriškai radikali. Vertę turi ir sonatos, kanonai bei fugos“. Pasiruošęs kovoti su jį užpuolusiais, J. Brahmsas nė kiek to nesibaimino, mat jau nuo vaikystės kovojo su tėvu, gatvės smuikininku, kuriam rūpėjo lengvi pinigai, o ne muzikos mokslai. Galiausiai pasiekęs, ko trokšta, ir palikęs gatvės muzikantų pasaulį, Johannesas pradėjo savo didžiąją kelionę. 1862-aisiais užbaigęs dar keletą kompozicijų, kompozitorius iš Hamburgo išvyko į Vieną. Po šešių mėnesių jis buvo paskirtas Vienos Singakademie direktoriumi ir vis labiau ėmė domėtis ankstyvąja muzika. Vis dėlto administracinė naujųjų pareigų našta ėmė jį varginti, ir po kelių mėnesių kompozitorius atsistatydino. 1864 m. J. Brahmsas grįžo į gimtinę, sužinojęs, kad tėvų santuoką ištiko krizė: motinai susirgus, tėvas atsisakė ja rūpintis. Tėvų skyrybos ir netrukus po jų 1865 m. sausį motiną ištikusi mirtis kompozitorių stipriai sukrėtė.

Po daugelio metų darbo, 1868-aisiais J. Brahmsas baigė „Vokiškąjį Requiem“. Nors Requiem tradiciškai yra vadinamos Romos katalikų mišios už mirusiuosius, tačiau protestantiškai užaugintas J. Brahmsas pasirinko kitą kelią. Atmetęs klasikinius lotyniškus mišių tekstus, kompozitorius savo kūriniui panaudojo eilutes iš reformatoriaus Martino Lutherio (1483–1546) į vokiečių kalbą išverstos Biblijos – taip Requiem tapo „vokiškasis“.

Žinojau, kad koncertas bus geras, bet nesitikėjau, kad bus toks geras! Ir čia reikėtų stabtelėti. Jaunosios kartos, bet jau žengiantys į brandųjį etapą, solistai Kamilė Bonté ir Raimundas Juzuitis buvo tiesiog nepakartojami ir svariai prisidėjo prie šio koncerto atlikimo kokybės. Šiek tiek apmaudu, kad tokie puikūs solistai tiek mažai dainavo. Sopranui buvo vos viena proga atsiskleisti, o baritonas džiuginti publiką turėjo šiek tiek daugiau šansų. Nemažai metų svetur gyvenęs ir dainavęs R. Juzuitis jau nuo pirmųjų garsų sukėlė mintį, kad seniai begirdėjau tokį gerą baritoną. Puiki artikuliacija, profesionalus ir kokybiškas natų išlaikymas, stiprus ir salę skrodžiantis vokalas man priminė sau sukurtus baritonų idealus, tokius kaip legendinis Jamesas Morrisas ar Michaelis Volle. O štai K. Bonté, pradėjusi penktąją dalį „Ihr habt nun Traurigkeit“ („Taip ir jūs dabar nusiminę“, vertė Laūra Karnavičiūtė), iš aksominio piano raiškiai perėjo prie forte ir tiesiog užpildė salę savo stipriu ir užtikrintu balsu. Jokių abejonių, jokio jaudulio ar baimės, neužtikrintumo ar nesusiklausymo – solistė, ilgai laukusi savo dainavimo pradžios, kas yra be galo sunku, sukėlė mintį, kad tai yra gražiausia viso „Vokiškojo Requiem“ dalis. Labai sunku vertinti prieš daugiau nei šimtmetį sukurtą muziką, kuri išgyveno nemažai kritikos, susilaukė galybės aplodismentų, atlikimų ir sąlyginai transformavosi, perėjusi amžių sandūrą. Tai ir yra tikroji muzikos esmė – kūrinys nuolatos atliekamas, iš jo mokosi ne tik solistai, choras, orkestras ar dirigentas, bet ir publika, kuri, kiekvieną kartą klausydamasi šio kūrinio, išsineša naujus apmąstymus, ko nepasakysi apie šiuolaikinę ir dažnai vienkartinę muziką.

Didžiausias vaidmuo šiame koncerte teko Kauno valstybiniam chorui, kuriam jau penkeri metai vadovauja maestro Robertas Šervenikas. Manau, kad simfoninės ar kamerinės muzikos, operų ir baletų ragavęs dirigentas yra puikus choro vadovas, nes kolektyvui atsiveria daugiau muzikos pažinimo spalvų. Choras skambėjo tvirtai, tačiau vietomis šiek tiek girdėjosi pavieniai balsai, išsiskyrę iš konteksto.

G. Rinkevičiaus vedamas orkestras labiausiai paliko įspūdį jau pirmojoje dalyje, kurioje smuikams teko tik stebėti darniai griežiančius jų kolegas, mat kompozitorius pradžioje atsisakė vieno pagrindinių instrumentų, taip sukurdamas kitoniškumą, leisdamas kurti klausytojui savotišką meditaciją, puikiai atliktą altų, violončelių ir kontrabosų, pritariant pučiamiesiems.

Puikus koncertas nuliūdino tik dėl vieno – visuomet pilnoje salėje šįkart buvo tuščių vietų, tačiau galima pasidžiaugti, kad tą patį vakarą pagrindinėse sostinės muzikos institucijose vyko spektakliai bei koncertai, o miestas šurmuliavo „Kultūros naktyje“, tad tokia didelė konkurencija ir varžymasis dėl klausytojų tik įrodo, kad kultūra Lietuvoje yra labai svarbi laisvalaikio praleidimo dalis, neatsiejama nuo kasdieninio gyvenimo.