„Bachas – stebuklas, Paganini – nevykėlis“: į Vilnių atvykstantis Nigelis Kennedy nepraranda aštrumo
Liepos 17 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme koncertuos viena ryškiausių ir laisviausių klasikinės muzikos pasaulio asmenybių – legendinis britų smuikininkas Nigelis Kennedy. Atlikėjas, kurį vieni vadina klasikos chuliganu, kiti – žmogumi, išlaisvinusiu akademinę muziką iš perdėto rimtumo, į Vilnių atvyksta su programa, kurioje greta Bacho skambės R. Sakamoto, K. Komedos, Balkanų, romų, klezmerių, džiazo įkvėpta muzika ir paties Kennedy kūriniai.
Vakaro ašimi taps Johanno Sebastiano Bacho Chaconne iš Partitos smuikui solo Nr. 2 d-moll. Pats Kennedy šį kūrinį vadina stebuklu, o Johannesas Brahmsas yra pavadinęs jį vienu didingiausių kada nors bet kuriam instrumentui parašytų kūrinių.
Prieš koncertą Vilniuje su Nigeliu Kennedy kalbasi muzikantė ir meno publicistė Laura Kešytė.
– Kaip klausytojui pristatytumėte programą, kurią atvežate į Vilnių? Kas yra jos šerdis?
N. Kennedy: Man labiau patinka galvoti, kad į mano koncertus ateina empatiški, jautrūs ir emociškai sąmoningi žmonės, o ne „klasikinės muzikos klausytojai“. Pats dažnai netyčia pavartoju terminą „klasikinė muzika“, nors iš tiesų tai įžeidimas visiems didiesiems kompozitoriams nuo Beethoveno laikų – tiems, kurie taip atkakliai stūmė muziką pirmyn, tolyn nuo Klasikos epochos.
Vis dėlto pagrindinis vakaro kūrinys, kuriuo dalinsiuosi su jumis, bus garsioji Bacho Chaconne iš Partitos smuikui solo Nr. 2 d-moll. Johannesas Brahmsas šią kompoziciją yra pavadinęs didžiausiu kūriniu, kada nors parašytu bet kuriam instrumentui. Aš Chaconne laikau stebuklu ir iki šiol sunkiai galiu patikėti, kad maža medinė dėžutė, vadinama smuiku, per Bacho emocinės tikrovės ir visų mūsų planetoje esančių gyvybės jėgų dvasingumo suvokimą gali sujungti Dangų ir Žemę. Kartais įsivaizduoju, kad tokios muzikos klausymasis galėtų išgydyti pasaulio lyderius nuo jų žiaurumo, godumo ir paniekos gyvybei – žmogiškai ar bet kokiai kitai.
Likusi vakaro programa kurs pasakojimą apie tai, kad didi muzika yra didi muzika, kad ir kokiam žanrui ją priskirtume. Tai, kaip žmonės atskiria muzikos žanrus, būtų žmogaus teisių pažeidimas, jeigu taip būtų elgiamasi su žmonėmis. Ryuichi Sakamoto, Krzysztofas Komeda, Balkanų muzika, romų muzika, džiazo įtakos, klezmerių įtakos ir keli kūriniai, kuriuos parašė toks tipas, vardu Nigel Kennedy, visi laimingai sugyvens drauge ir, tikiuosi, sukurs mums visiems gražų, atviros širdies vakarą. Šiame muzikiniame žygyje man padės didžiulis Aleco Dankwortho, vieno geriausių Europos bosistų, ir Peterio Adamso, vieno ryškiausių Didžiosios Britanijos violončelininkų, atsidavimas bei supratimas.
– Kas šioje programoje jums pačiam gražiausia, o kas – sunkiausia?
N. Kennedy: Grožis turi daug pavidalų, o vienas sudėtingiausių dalykų gražioje muzikoje yra atsispirti pagundai ją neatsakingai komplikuoti. Viena iš mano misijų visada buvo dalintis didžia muzika su visais žmonėmis vienodai ir išgelbėti ją iš godžių inteligentijos gniaužtų – tų, kurie, regis, klaidingai mano, kad muzika jiems priklauso.
Kitas atsakymas į tą patį klausimą būtų toks: kiekviena nata, kurią sugroji, turi pasekmę, o ji iš dalies nulemia kitą natą. Taip vyksta per visą koncertą. Geras palyginimas būtų talentingas improvizuojantis kalbėtojas. Paslaptis – eiti su tėkme, pagauti publikos ir kolegų muzikantų energiją. Kiekviena publika yra kitokia, kaip ir aplinkybės, kolegų būsena, salės akustika, erdvės dydis ar net savaitės diena – žmonės būna labiau atsipalaidavę nuo ketvirtadienio iki šeštadienio ir panašiai. Visa tai reiškia, kad kiekvienas vakaras bus visiškai unikalus. Reikia gerbti „vibe’ą“, o ne mėginti jam vadovauti.
– Apie Paganini sklandė legendos, esą jo muzikoje buvo kažkas demoniško. Kiti muzikantai kalba apie beveik dievišką muzikos prigimtį. Jums smuikas yra arčiau pavojaus, disciplinos ar transcendencijos?
N. Kennedy: Man patinka šitas klausimas. Manau, kad norint sąžiningai perteikti muziką būtinos visos trys savybės. Pavojus. Koncertas bus nuobodus, jeigu jame nėra jokios rizikos. Groti saugiai vien tam, kad patenkintum kitų žmonių lūkesčius, taip pat yra mirtinai nuobodu. Tai sukuria kažką siaubingai formulės principu veikiančio – mano požiūriu, beveik nusikalstamo tikrosios muzikos dvasios atžvilgiu. Disciplina. Ji absoliučiai būtina, kad galėtum groti nesugriaudamas tėkmės techniniais rūpesčiais ar abejonėmis. Kasdienė praktikos rutina ne tik pašalina šį rūpestį, bet ir įtvirtina dvasinį įsipareigojimą savo menui ir amatui. Tai panašu į kasdienę meditaciją, sumaišytą su treniruote. Prieš valgydamas kasdien groju ir studijuoju Bachą. Transcendencija. Tai nėra prekė, kurią galima įjungti mygtuku, bet disciplina ir pavojus gali padėti prie jos priartėti. Didysis kompozitorius ir stride pianistas Fatsas Walleris yra sakęs, kad „muzika yra 1 procentas įkvėpimo ir 99 procentai prakaito“. Nemanau, kad jau visai taip blogai! P. S. Man atrodo, Paganini buvo nevykėlis (orig. wanker), o žmonės, kurie šiandien groja jo šlamštą, yra dar blogesni – trigubi nevykėliai?
– Kas leidžia tiek metų išlikti scenoje – ne tik puikiai groti, bet ir vis dar norėti groti?
N. Kennedy: Energija, reikalinga groti „amžinai“, ateina ne iš manęs. Saulė, Žemė, mus visus supantis grožis, pozityvūs žmonės, muzikos rašymas, empatija praeities ir dabarties meistrams, gebėjimas nematyti muzikos kaip būtinai niūrios ir intelektualios, bet pakelti ją aukščiau – visa tai užtikrina, kad aš niekada nepavargsiu groti. O tada dar yra magiškas momentas, kai muzika dalijiesi su gyva publika. Jeigu tai nėra pakankama paskata, nežinau, kas tada būtų.
Be to, muzikos rašymas ir tai, kad dabar daug daugiau groju fortepijonu, atrakino dar daugiau nuostabių muzikos pasaulio paslapčių. Galiausiai, visi skirtingi „žanrai“, kuriuos groju, reiškia, kad muzika neturi ribų. Jeigu gročiau tik vienos rūšies muziką, galbūt jau būčiau metęs ir dabar komentuočiau boksą!
– Vilniuje esate grojęs ir anksčiau. Ką prisimenate iš ankstesnio vizito ir ką šįkart norėtumėte perduoti publikai?
N. Kennedy: Mano prisiminimai apie Vilnių telpa į tris kategorijas. Pirma – orkestras buvo akivaizdžiai puikiai parengtas, bet kartu visiškai atsidavęs magiškam muzikos kūrimo momentui – tiek repeticijoje, tiek dar aukštesniu lygiu koncerte. Grojome „Metų laikus“ ir mano parašytą orkestrinę siuitą „My World“. Antra – publika atspindėjo orkestro dvasią. Ji buvo labai susikaupusi, bet kartu empatiškai įsitraukė į tuos momentus. Trečia, labai laukiu, kada galėsiu tęsti savo santykį su Vilniumi per vienijančią galią, kurią gali atverti mano pasirinktas repertuaras. Žmonės yra žmonės. Yra kaip yra. Muzika gali tai perteikti.
