Sporos | Harmonijos ir disonansai grybaujant su terapeutu

2026 m. rugsėjo 25 d., penktadienį, 18 ir 20 val.
2026 m. rugsėjo 26 d., šeštadienį, 18 ir 20 val.

2-oji Lietuvos scenos meno platforma
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“

Sporos
Harmonijos ir disonansai grybaujant su terapeutu

Muzikinis performansas „Sporos“ tyrinėja šiandienines emocinės sveikatos ir technologijų, gyvos ir virtualios pagalbos sampynas. Kūrinio herojė – viena iš daugelio šiuolaikinio pasaulio žmonių, savo nerimą informacijos ir emocinių stimulų gausoje mėginanti išpasakoti terapeutui. Tiesa, šis terapeutas – virtualus, dirbtinio intelekto išminties pasisėmęs patarėjas. Vakarietiškos terapijos teorijomis grįsti jųdviejų pokalbiai padeda irtis sūkuringuose kasdienybės rūpesčių ir nuoskaudų vandenyse. Tačiau besąlygiškai palaikydamas pacientę, šis patarėjas skatina prieraišumą ir kuria dirbtinai pozityvią aplinką – lyg veidrodis atspindi jam išsakomus norus ir emocijas. Ar šie virtualūs psichoterapeutai yra Ariadnės siūlas, padedantis rasti kelią iš niūrių minčių ir emocijų labirinto, ar vis dėlto šis siūlas tik dar labiau painioja ir rezga priklausomybės nuo technologijų mazgus?

Kūrinys inspiruotas klasikinės graikų dramos principų, pritaikytų dabarties tikrovei: čia protagonistės vidinius virsmus lydi choro balsai. Klasikinė graikų tragedija, šiandien vykstanti už psichoterapeuto kabineto durų ar telefonų ekranuose, leidžia pažvelgti į pakitusį individo ir bendruomenės santykį. Ar virtualus rūpestis yra išties tvarus išsigelbėjimas iš emocinio chaoso, ar vis dėlto turėtume ieškoti kitokių ryšio su savimi, kitais ir pasauliu kūrimo būdų? „Sporos“ – debiutinis vizualaus meno kūrėjų dueto „Pakui Hardware“ performatyvus darbas, kuriamas drauge su gausia scenos meno kūrėjų komanda. Šiuolaikinė elektroninė muzika, bendruomenės choro gyvai atliekamos daugiabalsės garso struktūros, videoskulptūrinė scenografija ir judesio piešinys – visa tai čia tampa nauju, iš atskirų sporų išaugusiu, performatyviu pulsuojančiu kūnu.

Autoriai ir režisieriai: „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda)
Tekstų autoriai: „Pakui Hardware“ ir dirbtinio intelekto terapeutas
Kompozitorius Miša Skalskis
Vokalinių praktikų kuratorius Vaidas Bartušas
Solinių vokalo partijų bendraautorė Justina Mykolaitytė
Choreografas Andrius Katinas
Scenografai: „Pakui Hardware“
Kostiumų dizainerė Morta Nakaitė
Videomenininkas Vaclovas Nevčesauskas
Šviesų dailininkas Julius Kuršys
Garso režisierius Ignas Juzokas
Architektė Sigita Simona Paplauskaitė
Dramaturgijos konsultantas Gediminas Rimeika

Veikia: Justina Mykolaitytė (protagonistė), Eglė Rudokaitė (vargonai), „Sporų“ choras – Smiltė Bagdžiūnė, Aistė Baltraitytė, Dalia Baltrušaitienė, Alexandra Bondarev, Akvilė Brazauskaitė, Vitalija Fokienė, Greta Germanavičiūtė, Laima Gric, Viktorija Jakštienė, Akvilė Jančauskaitė, Vytautas Juzėnas, Vėjūna Kaktavičienė, Danutė Kryžanauskienė, Marija Lenkaitė, Kristina Mickevičienė, Karilė Mozerytė, Daiva Petelienė, Aušrinė Rinkevičiūtė, Gabija Rostovskytė, Justė Savickienė, Raminta Šumskytė Sum, Dovilė Verikienė, Remigija Vilniūtė, Agnė Zeziulevičiūtė, Inna Zvinkli, Rugilė Žukaitė

Prodiuseriai: „Operomanija“, „Performa“
Partneriai: Šiuolaikinio meno centras, Lietuvos kultūros institutas, „Iškrovos“
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė

Šiandieninių technologijų ir kūnų bei jų sveikatos sąryšiai yra mūsų tyrinėjimo tema bene nuo „Pakui Hardware“ įkūrimo pradžios. Mums įdomu, kaip technologijų pažanga keičia pačius kūnus, kaip kiekviena ląstelė pajungiama ekonominiam našumui gauti, o kartu tarsi palengvina mūsų kasdienius darbus ir bendravimą. Pastaruoju metu vis dažniau pastebime, kad technologijos imasi ne tik fizinio kūno transformacijų, bet ir emocinės sveikatos. Tokia jautri, intymi mūsų dalis staiga tampa atvira technologiniam žvilgsniui, o mes savo noru jam atsiduodame. Taip gimė idėja sukurti muzikinį performansą, kuriame susipintų klasikinis tragedijos žanras ir nūdienos technologizuotas gyvenimo būdas. Norėjome permąstyti pačios tragedijos struktūrą, kai protagonistė kalbasi su nežemiškomis būtybėmis, tik jos yra ne Olimpe, o telefono ekrane, taip pat ir choras, kaip visuomenės balsas, dabar reiškiasi komentarų skiltyje. Gilindamiesi į dirbtiniu intelektu teikiamą psichoterapiją supratome, kad jos ribotumas yra ne vien techninis, bet ir kultūrinis, t. y. grįstas grynai vakarietiškomis terapijos teorijomis, kurios ne visada atsižvelgia į kiekvieno vartotojo kultūrinius savitumus, tam tikrą su savimi atsinešamą kosmologiją, būdingą tam kraštui, iš kurio jis / ji / jie yra kilę. Norėjosi apskritai kvestionuoti ne tik pačios DI terapijos, bet ir įsigalėjusių, iš Vakarų importuotų terapijos formų paplitimą: gal yra kitų, nekalbinių būdų kurti santykį su savimi, savo praeitimi ir aplinkiniais – nesvarbu, ar jie būtų žmonės, ar nežmogiškos būtybės?

Pakui Hardware

Kurdamas muziką „Sporoms“, siekiau sukurti garsinį audinį, kuriame organiškai susilietų natūralūs ir sintetiniai garsai, sujungiantys gyvą chorinį skambesį, solistės balsą ir elektroninę muziką. Ieškojau, kaip muzikoje atliepti „Pakui Hardware“ viziją, jų tyrimus apie kūną, medžiagiškumą ir technologijų sąsajas, kartu kontrastuoti su bendruomenės choro charizma bei „pasidaryk pats“ dvasia. Tai man yra nauja patirtis, reikalaujanti ne tik techninių ar muzikinių sprendimų, bet ir jautrumo ansambliui, erdvei bei temoms.

Kompozitorius Miša Skalskis

Šis muzikinis performansas sukurtas Vilniaus šiuolaikinės operos festivaliui NOA bei Niujorke vykstančios performanso bienalės „Performa“ programai „Lietuvos paviljonas be sienų“.

Anglų kalba (žiūrovams prieš renginį išdalinamas kūrinio teksto vertimas į lietuvių kalbą)

Trukmė: 60 minučių

Premjera: 2025 m. spalio 23 d., Vilniaus universiteto Aula Parva

Kritiniai atsiliepimai

Norėčiau išskirti puikų protagonistės – Justinos Mykolaitytės – darbą. Justina „Sporose“ atsiskleidžia kaip talentinga balso performerė, jos natūralus, bet labai lankstus balsas įtaigiai perteikia šiame kūrinyje liudijamą urbanistinės vienatvės žinutę.

Rasa Murauskaitė-Juškienė, 7 meno dienos

„Sporų“ chorui kūrinyje tenka esminis vaidmuo – tai pats tikriausias choras, kūrinio kūnas ir balsas, sąmoninga bendruomenė, kurios kiekvienas narys įdomus savo balsiniais ir buvimo bruožais. Tokį tikrumą gali išlaikyti tik iš mėgėjų muzikuoti suburta grupė, nestingdoma profesionalumo kriterijų, tačiau patikima, gebanti išbalansuoti tarp „dainuoti save“ ir „dainuoti iš natų“. Galų gale, stipri bendruomenė – tai irgi beveik terapija.

Rima Jūraitė, menufaktura.lt

Gimė ĮVYKIS-PATIRTIS (!), kurį jau dabar galima drąsiai vadinti vienu įsimintiniausių kūrinių, sukurtų Lietuvos scenoje per pastaruosius kelerius metus.

Ugnė Kačkauskaitė, menufaktura.lt

Ypač chorinės partijos pasižymi netikėtu emociniu tankiu: jų daugiabalsis skambesys sukuria bendruomeninį „kūną“, tarsi sporų tinklą, kuris veikia kaip priešprieša protagonisto izoliacijai, ir primena, kad psichikos sveikata nėra vien tik asmeninis reikalas, bet pasiekiama susisaisčiusioje bendrystėje. Šiuose fragmentuose kūrinys pasiekia jaudinantį atgarsį.

Qingyuan Deng, Cultbytes.com

Spektaklis – tarsi operinė terapija, įkvėpta klasikinės graikų dramos, pritaikyta dirbtinio intelekto amžiui ir muzikiniam teatrui.

Yonatan Eshban-Laderman, Impulsemagazine.com

„Sporos“ sugriauna nusistovėjusias kategorijas ir atspindi vis labiau mišrią šiuolaikinio performanso prigimtį.

Marilena Borriello, Flash---art.com

Charizmatiška atlikėja Justina Mykolaitytė, vokalistė-virtuozė ir dainų bendraautorė, galėjo viena pati išlaikyti visą šou. Netrukus publika tampa neatsiejama spektaklio dalimi. Sunku apibūdinti jaudulį, kurį patiri, kai šalia tavęs būryje stovintis nepažįstamasis staiga pradeda dainuoti.

David Ebony, Artworld.snapeditions.com