Premjera. Pagal Sofoklio tragediją. ANTIGONĖ, rež. Kamilė GUDMONAITĖ

Rodos, dar neseniai gyvenome laike, kuriame atrodė, jog išmokome istorijos suteiktas pamokas. Vis dėlto šiandien vadovėliuose aprašyti blogiausi scenarijai grįžta į realybę. Kur atsigręžti, ieškant atsakymų? Kur žvelgti, kai ne tokia gili istorija bando tapti mūsų ateitimi? Demokratijos lopšyje – senovės Graikijoje – užgimusi Sofoklio „Antigonės“ tragedija atveria amžiną vertybių susikirtimą, dviejų politinių tiesų konfliktą, į kurį savąjį žvilgsnį nukreipia režisierė Kamilė Gudmonaitė.

„Nors šiandien Europa išlieka liberalių demokratijų blokas, pastebime potraukį ideologinėms alternatyvoms. Liberali tvarka praranda emocinį svorį, matome nusivylimą ja ir net pačia demokratija. Globalizacija priimama kaip grėsmė, auga ekonominė nelygybė, todėl vis daugiau žmonių atsisuka į populistines dešiniąsias partijas, siūlančias „aiškius priešus“ ir „paprastus sprendimus“, gerai pažįstamus epus ir jų herojus, nereikalaujančius ilgų ir „neveiksnių“ diskusijų. Viso to fone – geopolitinė krizė, vykstantys karai. Manau, fronto linija čia tampa pirmiausia ne fizinė riba, o pasaulio ideologinių mąstymo krypčių susikirtimas, kaip ir mūsų spektaklyje Europos ideologijų fronto linija tampa Sofoklio „Antigonė“, – svarsto režisierė.

Spektaklyje susiduria Antigonė ir Kreontas – dviem skirtingoms kryptims atstovaujantys veikėjai. Antigonė yra liberalioji, už teises, laisvę ir orumą kovojanti bei protestuojanti pusė, Kreontas – populizmo, dešiniosios krypties valdovas. Tragedija pasirodo aktuali kaip niekada, atsiverdama intelektualiniu Europos pjūviu, rodydama, kaip tiesos paieška priešinama jos konstravimui. Tačiau ar mūsų daugiabalsiame pasaulyje iš esmės dar galime kalbėti tik apie dvi tiesas?

Perfrazuojant „Antigonę“ politiniu rakursu nagrinėjusią šiuolaikinės kultūros, medijų ir politikos mokslų profesorę Bonnie Honig, antika netampa šiandiena, antika egzistuoja santykyje su ja. Tad koks tas santykis šiandien, ar krizėje gali egzistuoti tokia tiesa, kokią ją pažinome iki tol? Galų gale, jei diskusija yra demokratijos variklis, kodėl mums vis dar sunku kalbėtis?