Joanna Bednarczyk LOST LOST LOST, rež. M. Borczuch

„Lost Lost Lost“ / „Prarasta prarasta prarasta“

Premjera 2022 12 09
 

Režisierius Michał Borczuch
Pjesės autorė ir dramaturgė Joanna Bednarczyk
Scenografė ir kostiumų dailininkė Dorota Nawrot
Šviesų dailininkas Robert Mleczko
Kompozitorius Bartosz Dziadosz
Vaizdo projekcijų autorius Wojciech Sobolewski
Vertėjas Gintaras Grajauskas
Režisieriaus asistentai: Sara Dec, Alius Veverskis

Vaidina:

Darius Meškauskas – tyrinėtojas Darius, Jonas Mekas
Digna Kulionytė – tyrinėtoja Digna, Yoko Ono
Dominika Biernat – tyrinėtoja Dominika, Susan Sontag
Jan Dravnel – tyrinėtojas Jan, John Lennon
Jonas Baranauskas – tyrinėtojas Jonas, Jonas Mekas
Karolina Kontenytė – tyrinėtoja Karolina, Susan Sontag
Karolis Maiskis – tyrinėtojas Karolis, John Lennon, Scott Nr. 1, Nam June Paik
Marta Ojrzyńska – tyrinėtoja Marta, Yoko Ono
Renata Idzelytė – tyrinėtoja Renata, Pola Chapelle
Rimantas Pelakauskas – tyrinėtojas Rimantas, Adolfas Mekas, Vytautas Landsbergis
Samanta Pinaitytė – tyrinėtoja Samanta, Scott Nr. 2

Netolima ateitis. Pasaulyje po didžiosios katastrofos nebeveikia kompiuteriai, telefonai ir internetas. Nėra jokio būdo įrašyti ar atkurti praeityje sukurtus skaitmeninius vaizdus. Šioje postapokaliptinėje realybėje grupė archeologų, etnografų ir performerių ieško artefaktų, likusių iš senojo pasaulio. Vieną dieną jie iškasa iš žemės Šveicarijos firmos „Bolex International SA“ kamerą. Kaip sužinota iš archyvinės medžiagos, „Bolex“ kameros triumfavo šeštajame ir septintajame XX a. dešimtmetyje. Tarp jų garsių naudotojų buvo Andy Warholas, Terry Gilliamas ir Jonas Mekas. Pastarasis, naudodamas vien tik „Bolexʼą“, nufilmavo visus savo filmus. Koks režisierius gali išsiversti be filmavimo aikštelės, techninės komandos ir aktorių? Ar vieno „Bolexʼo“ pakanka, kad būtų sukurtas filmas? Suintriguoti Meko asmenybės, grupės nariai renka vis daugiau medžiagos apie jį ir jo kūrybą. Jonas Mekas gimė Semeniškių kaime, Šiaurės Lietuvoje. Žavėjosi kinu ir literatūra. Norėjo tapti poetu. 1944 m. kartu su broliu išvažiavo iš šalies. Kitus penkerius metus jis praleido Vokietijos darbo ir pabėgėlių stovyklose. 1949 m. drauge su broliu atvyko į Niujorką, kur prasidėjo jo antrasis gyvenimas. Tais laikais, kai skaitmeninio tikrovės įrašymo galimybės vis dar labai ribotos, J. Mekas vysto savo kūrybos metodą, be paliovos dokumentuodamas kasdienę tikrovę „Bolex“ kamera. Akimirkų, kurios įamžinamos kino juostoje, pasirinkimas nėra pavaldus scenarijaus fabulai ir žanro konvencijoms. J. Mekas filmuoja tik tai, kas jam dėl asmeninių priežasčių atrodo įdomu. „Yra daugybė filmavimo būdų, – sakė jis, – tačiau vienu metu galite pasirinkti tik vieną. Kažkas iš tavo vidaus, visa tavo praeitis, nukreipia tave taip, kad viską atlieki būtent tuo vieninteliu būdu. Taigi iš tikrųjų filmuoji ne medį, filmuoji savo atmintį apie medį. Filmuoji visas priežastis, kurios padarė taip, kad tu dabar filmuoji tą medį. Ir turi sujungti savyje tuos abu dalykus: medį ir priežastis, dėl kurių jį filmuoji.“ Tokiu būdu atsiranda kraštutinai subjektyvūs kino įrašai, atspindintys menininko įvykių suvokimą, personažus ir prisiminimus. Septintajame dešimtmetyje, kai Holivude kinas struktūrizavo kino žanrus ir pasakojimų topus, uždegdamas vartotojus istorijomis iš Laukinių Vakarų ar pilietinio karo, lietuvis pabėgėlis iš Semeniškių kūrė savo individualų avangardinį kino metodą, sužavėjusį visą tuometinę Niujorko meno bendruomenę su Andy Warholu priešakyje. Kas buvo tas kuklus poetas iš mažos Rytų Europos šalies, kuriam Jungtinės Amerikos Valstijos yra skolingos tokią instituciją kaip Antologijos filmų archyvas? Tyrinėtojų grupė, remdamasi išlikusia medžiaga apie J. Meką – jo paties karo ir pirmaisiais pokario metais rašytu dienoraščiu, interviu su J. Meku ir jo nufilmuotais interviu su tokiomis asmenybėmis kaip Yoko Ono, Johnas Lennonas, Susan Sontag ar Vytautas Landsbergis – bando atverti šio žmogaus fenomeną ir priartėti prie jo unikalaus metodo, užregistruoti tai, kas mums kasdienėse patirtyse nuolatos pradingsta – subjektyvią tikrovės tiesą.