(Atšauktas) Aleksandr Puškin BORISAS GODUNOVAS

Premjera 2021 09 01

Režisierius, muzikos aranžuotė Jan Klata
Scenografė, šviesų ir kostiumų dailininkė Justyna Łagowska
Choreografas Maćko Prusak
Režisieriaus asistentas Alius Veverskis
Vertėjas iš lietuvių, lenkų k. Nikodem Szczygłowski
Dramaturgas konsultantas Gintaras Grajauskas
Gimnastikos konsultantė Eglė Darcy

Vaidina:

Borisas Godunovas – Darius Meškauskas
Ksenija – Digna Kulionytė
Marina – Justina Vanžodytė
Basmanovas; Igumenas; Semionas Godunovas; Ščelkalovas – Jonas Baranauskas
Pimenas; Patriarchas – Igoris Reklaitis
Šuiskis – Vaidas Jočys
Vorotynskis; Varlaamas – Rimantas Pelakauskas
Puškinas; Vienas iš liaudies – Mikalojus Urbonas
Dmitrijus – Donatas Švirėnas
Majoras Rožnovas; Pristavas; Vienas iš liaudies; Chruščiovas – Aurimas Pintulis
Misailas; Vienas iš liaudies; Karela – Artūras Lepiochinas
Kurbskis; Pristavas – Jonas Golubovskis
Ruzia; Šeimininkė; Berniukas – Jonas Viršilas
Feodoras – Elijus Geraščenko / Vincas Sadauskas

Aleksandras Puškinas, rusų poezijos klasikas, dramą „Borisas Godunovas“ sukūrė 1825 m. būdamas tremtyje. Išspausdinta ji dėl cenzūros draudimų buvo tik 1831 m., o pirmasis pastatymas scenoje įvyko apskritai tik 1870-aisiais.

„Borisas Godunovas“ Rusijoje iki šiol laikomas svarbiausia istorine drama. Joje aprašomas tamsus ir paslaptingas laikotarpis, XVI a. pabaiga – XVII a. pradžia. Rusijoje šis laikotarpis trumpai vadinamas „Didžiąja smuta“ – Didžiąja suirute. Tironas Ivanas Rūstusis, pasižymėjęs ypatingu žiaurumu ir teritorijų užkariavimo žygiais, savo įpėdiniams palieka karų smarkiai ištuštintą iždą. Jo sūnui Feodorui sunkiai sekasi suvaldyti situaciją – nepalengvina jos ir už caro nugaros dėl įtakos nuolat kovojantys kilmingųjų Riurikovičių ir naujai iškilusių bojarinų Godunovų bei Romanovų klanai. Galiausiai naujuoju caru paskelbiamas Borisas Godunovas. Kaip tik tuo metu Rusiją ištinka stichinė nelaimė – trejus metus trukę neregėti šalčiai: vasaros naktimis temperatūra krisdavo žemiau nulio, tad šalyje prasidėjo siaubingas badas, nuo kurio mirė apie pusę milijono žmonių. Dvarininkai, negalėdami išmaitinti baudžiauninkų, juos tiesiog vijo laukan. Alkanų žmonių masės plūdo į Maskvą, kur caro Boriso nurodymu badaujantiems buvo dalinama duona ir pinigai.

Negana to, paslaptingomis aplinkybėmis mirusio jauniausiojo Ivano Rūsčiojo sūnaus Dimitrijaus istorija netrunka pasinaudoti caro nekentėjai – jie platina žinią, kad Dimitrijus buvo nužudytas paties Boriso Godunovo, siekusio pašalinti mažąjį konkurentą kelyje į sostą, nurodymu. Buvęs vienuolis Grigorijus Otrepjevas pabėga į Lietuvą ir pasiskelbia esąs stebuklingai išgyvenusiu caraičiu Dimitrijumi. Jį palaiko Lenkijos ir Lietuvos aukštuomenė, į ATR didikų suburtą jo kariuomenę plūsta savanoriai iš Rusios žemių, siekiantys atkeršyti Maskvai už skriaudas. Gresia didelis karas, o šalies viduje liepsnoja daugybė mažesnių sukilimų, kasdien galinčių peraugti į pilietinį karą. Visa tai suvaldyti tenka Borisui Godunovui – žemos kilmės bojarinui, vien savo gudrumu sugebėjusiam tapti Maskvos caru.

Kas iš tiesų buvo Borisas Godunovas? Prasisiekėlis, visomis įmanomomis priemonėmis, klasta ir žudynėmis siekęs absoliučios valdžios, ar drąsus reformatorius, dėl savo reformų susilaukęs tiek tuometinio elito, tiek liaudies neapykantos?

Vienas žinomiausių Lenkijos režisierių Janas Klata dažnai renkasi statyti klasiką, tačiau visada savaip ją interpretuoja, tad klasikinės istorinės-kostiuminės dramos scenoje tikrai nepamatysime. J. Klata sugeba tiksliai ir subtiliai priartinti literatūrinę medžiagą prie šiuolaikinio žiūrovo, neprarasdamas jam būdingos drąsos ir aštrumo. Lietuvos teatro mylėtojai tuo galėjo įsitikinti 2021 m. tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“, kurio programoje buvo rodomas J. Klatos spektaklis „Faustas“ (teatras „Pod Palmovkou“, Čekija).