VMT SPEKTAKLIS | EIN ELEFANT

Kad komedija, nepasakysi, bet kad tragedija, irgi ne
 „Ein Elefant“ – spektaklis apie berniuką, kuriam niekas nieko nepasakė, apie šeimą, kurioje daug tylima, ir apie „dramblį“ – depresiją. Dramaturgė Dovilė Zavedskaitė šiai nepaprastai temai ieškojo formos, kuri neišgąsdintų žiūrovo, bet drauge – ir neišblukintų realybės. Todėl pjesei parinkta ne niūrios realybės dramos, bet fantasmagorijos koloristika: visas veiksmas – tarytum nerealus, lyg transliuojamas tiesiogiai iš berniuko vaizduotės. Jis su tėčiu tiesiog stovi prie pastato, iš kurio intensyviai rūksta dūmai, tiesiog kraustosi į tėčio namus, tiesiog matuojasi „visoms progoms“ tinkamą kostiumą, tiesiog renka vazą mamos gimtadieniui. Kad mama į savo „gimtadienį“ neateis, niekas neišdrįsta pasakyti. Pjesė „Dramblys“ – tai nekalbėjimo, arba kalbėjimo apie orą, tyrimas.
Režisierius Tadas Montrimas sceninę spektaklio realybę kuria kaip žaidimų aikštelę, kurioje visi, supantys berniuką, tarsi išplaukę iš vizijų, sapniški, nenuoseklūs. Scenoje taip pat veikia trys viską pasaulyje išmanantys ekspertai, atstovaujantys visažiniškos visuomenės perspektyvai: jie gerai pažįsta depresiją, lygiai kaip visi mes, lakoniškai sakydami: „Man šį rytą irgi buvo depresija.“ Kūrėjai kviečia į spektaklį, kuris yra nepatogus, tačiau mūsų visuomenei labai reikalingas. „Pamenu, kažkas sakė: mes vengiame sunkių temų teatre dėl gerai argumentuotos priežasties – nes jos turi mums blogų naujienų. Blogų naujienų mes jau gauname iš žiniasklaidos, tad kam dar dėl jų eiti į teatrą? Tačiau blogos naujienos teatre veikia atvirkščiai: jos švelniai ir meniškai prisėda mums ant kelių, ir visi kartu, su visa likusia sale, galime saugiai ir patogiai prisiliesti prie to, kas nelabai smagu, bet su kuo šiandien susiduria didelė dalis mūsų sociumo“, – sako dramaturgė.
Tadas Montrimas: „Ein Elefant“ – mano pirmoji kūrybinė kelionė su Vilniaus mažuoju teatru. Kelionė čia yra neatsitiktinis žodis: man kiekvienas darbas teatre – lyg nauja ekspedicija į kitų pasaulius, o kartu – į save. „Ein Elefant“ man padovanojo kiek bauginantį, bet labai svarbų suvokimą, kiek iš tiesų apgailėtinai menkai mes pažįstame net pačius artimiausius žmones ir kaip apsirinkame kaskart, kai nuoširdžiai tariame kažkam: „Aš tave suprantu!“ Patys to nesuprasdami, mes žinome apie kitus daug mažiau, nei šie norėtų: iš tikrųjų žinome tik vieną lašą iš kiekvieno galvose tūnančio bedugnio minčių ir jausmų vandenyno.
Dovilė Zavedskaitė: „Dramblį“, arba „Ein Elefant“, rašiau prieš penkerius metus, tačiau iki šiol su šia pjese jaučiu išskirtinį ryšį. Pjesėje daug ironijos, mėginimo enterteininti, dirbtinai šviesinti tamsų pasaulį. Šių dienų įvykių – pandemijos, karo – kontekste, kūrinys įgavo naują perspektyvą: visi dabar mes primename vaikus, bijančius neprognozuojamo dramblio. Nors pjesė – apie savižudybę, ji parašyta kaip muzika: taupiai ir koncentruotai naudojant žodį, suteikiant galimybę aktoriams mėtytis žodžiais lengvai, tarytum žongliruojant. Režisierius aktorių veikimą spektaklyje vadina ekvilibristika – jie visi nuolatos laviruoja, išsisukinėja, laiko ir laiko pusiausvyrą.“