LNDT | Premjera. MADAM BOVARI

Ji norėjo sūnaus; (...) ji būtų pavadinusi jį Džoržu, ir ši mintis pagimdyti berniuką jai buvo tarsi ilgai lauktas kerštas už visą bejėgiškumą jos ankstesniame gyvenime. Vyras bent jau yra laisvas (...) Ji pagimdė vieną sekmadienį apie šeštą ryto, kai tekėjo saulė.

„Tai mergaitė!“ – pasakė Šarlis.“

Viena iš priežasčių, kodėl Gustave'o Flaubert'o romanas „Ponia Bovari“ išlieka toks aktualus, yra ta, kad pagrindinės veikėjos Emos troškimai nėra visiškai jos pačios. Jie kyla iš patriarchalinės vaizduotės, įžodinančios tai, kaip ji supranta meilę, laimę, grožį ir savirealizaciją. Tai, kas atrodo labai asmeniška, iš tiesų yra suformuota socialinių lūkesčių dar gerokai anksčiau nei jos įvardintas neva asmeninis pasirinkimas.

Šiandien šį procesą galima apibūdinti kaip socialinį algoritmą: kultūrinių naratyvų, vaizdų ir normų tinklą, kuris tyliai veikia visus mūsų siekius ir fantazijas. Šiuolaikiniai socialinių tinklų naujienų srautai ir rekomendacijų sistemos veikia taip kaip Emos skaitomi romantiniai romanai. Jie nuolat pateikia aistros, sėkmės ir laimės modelius, mokydami ne tik ko norėti, bet ir kaip norėti. Emos tragedija glūdi ne per dideliuose troškimuose, o siekyje idealų, kurie jai buvo primesti. Šia prasme ji nėra išimtis, o stebėtinai šiuolaikiška figūra, įstrigusi tarp individualios laisvės pažado ir nematomų jėgų, formuojančių jos troškimus.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūręs spektaklį pagal Franzo Kafkos kūrybą „Metamorfozė“ vienas ryškiausių Europos režisierių, kritikų dažnai vadinamas teatro provokatoriumi Oliveris Frljićius pristato naują adaptaciją ir naują darbą pagal Gustave'o Flaubert'o romaną „Ponia Bovari“.

Emos žlugimas, pasak režisieriaus, minėtame kūrinyje nėra nei moralinė nesėkmė, nei aukos likimas. Jis kyla iš egzistencijos šerdyje glūdinčios prieštaros: veikėja skatinama trokšti laisvės, romantikos ir savirealizacijos, tačiau ta pati visuomenė, kurianti šiuos troškimus, siūlo labai mažai būdų juos įgyvendinti. Emos kova vyksta tarp to, ko ją mokė norėti, ir to, kuo pasaulis leidžia jai tapti.

„Užuot teisdamas Emą, šis spektaklis tyrinėja mechanizmus, kurie ją sukuria. Jis žiūri į „Madam Bovari“ ne tik kaip į vienos moters neišsipildymo istoriją, bet ir kaip į socialinių jėgų, formuojančių mūsų troškimus, tyrimą. Emos likimas atskleidžia, kaip tapatybė, fantazijos ir ambicijos formuojasi per pasakojimus, kuriuos paveldime dar nepripažinę jų savais.

Kita priežastis, kodėl šis kūrinys atrodo toks šiuolaikiškas, yra ta, kad mes niekada iki galo nežinome, kieno balsą girdime. Kartais sakinys atrodo priklausantis pasakotojui, o tada staiga jis skamba kaip Emos mintis, socialinė klišė ar net mūsų pačių, skaitytojų, vertinimas. Flaubert‘as nuolat ištrina tas ribas, todėl sunku atskirti stebėjimą nuo troškimo, ironiją nuo nuoširdumo ar kritiką nuo tapatinimosi. Vietoj to, kad pasakytų mums, ką galvoti apie Emą, romanas įtraukia mus į kalbą, kuri ją formuoja“ – pasakoja adaptacijos autorius ir režisierius Oliveris Frljićius.

Oliveris Frljićius (g. 1976) – vienas ryškiausių Europos teatro kūrėjų, režisierius, aktorius, tekstų autorius, kritikų dažnai vadinamas „teatro provokatoriumi“. Scenoje jis paprastai kelia sudėtingus ir visuomenei nepatogius klausimus, aštriai pasisako socialinėmis temomis, kūryboje dažniausiai reaguoja į aktualias nūdienos problemas bei situacijas. Ne vienas jo spektaklis yra sukėlęs nemažą atgarsį visuomenėje, kaip antai kaimyninėje Lenkijoje ryškiu ir skandalingu įvykiu tapęs 2013 m. Krokuvos senajame teatre atšauktas jo spektaklis apie antisemitizmą Lenkijoje, arba 2017 m. Varšuvos Powszechny teatre pastatytas spektaklis „Prakeiksmas“. Režisierius yra kviečiamas kurti įvairiose scenose, taip pat reziduoja Berlyno Gorkio teatre.