По вашему запросу ничего не найдено
Загрузка...
Перезагрузить

Papildomos vietos jau prekyboje!

K. Kerbedis yra vienas tų atvejų, kai klausytojai artistą šlovina ne tik dėl pluošto dainų, asociatyviai primenančių jaunystę ir studijų laikais zulintas garsajuostes. Publika myli Kastytį visą: jo aistrą scenoje šiandien, jo nežemišką balsą, jo betarpišką bendravimą ir kūrybinį preciziškumą. Ir jam tikrai nereikia dainų, kurios būtų sumegztos iš painių filosofinių atraižų: K. Kerbedis dainuoja apie meilę jį mylintiems taip, kaip pats jaučia ir taip, kad visi sustingtų. Arba pašoktų nuo kėdžių, kai skamba „Mano meile, žinok“, „Sakale, lėk“, „Pienių vynas“ ir kiti superhitai.
„Ant scenos esu jau nuo 1978 metų... Buvau dar paauglys, kai pradėjau dainuoti, – sako K. Kerbedis. –  Dauguma mano kartos muzikantų karjerą pradėdavo nuo restoranų. Tie, kurie papuldavo į naktinę programą pagrindiniame miesto restorane, jausdavosi pasiekę karjeros zenitą, nes tuomet jau galėjo tikėtis, kad papuls ir į vieną iš penkių valstybinių Filharmonijos ansamblių. O tada juos gal net nufilmuos televizija. Bet pasisekė ne visiems: kai kurie savo geriausius laikus atpylė, nusivažiavo, ir pateko atgal į pirmąjį restoraną, kuriame gyvenimas ir baigėsi. Mano karjera klostėsi kitaip: pradėjau nuo naktinių programų, tada buvo kelios populiarios 1980-ųjų grupės, paskui – kariuomenė, iš jos grįžau į didžiąją sceną ir vis dar ten tebesu. Puikiai įsivaizduoju, kas dabar vyks didžiausiose arenose, nes be jokios abejonės dalyvauju pasiruošimo procese. Nesu šalininkas „darom, darom, greičiau“. Man reikia apgalvoti kiekvieną detalę. Jeigu turėčiau bent krislelį abejonės, kad dabar dar nesame pasiruošę arenoms – stabdyčiau arklius. Bet aš žinau, kad šie koncertai bus tokie, kokių aš linkėčiau kiekvienam. Ir aš jų jau laukiu sproginėjančia širdimi.“