Pianistas Petras Geniušas apie muzikanto gyvenimą: „Tai labai maloni vergystė“
Jei vasarą Palangoje vykstančiame Tarptautiniame M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje nedalyvautų Petras Geniušas, publika, ko gero, nesuprastų, juk bilietai į šio pianisto pasirodymus ištirpsta dar gerokai prieš festivalio pradžią. Ne tik dėl virtuoziškumo ar nuo scenos visus užburiančios charizmos. Kiekvieną vasarą P. Geniušas nustebina netikėtu programos pasirinkimu – nuo fortepijono klasikos šedevrų iki išskirtinių autorinių programų, improvizacijų ir džiazo. Šią liepą publikos taip pat laukia ypatingas susitikimas su vienu žymiausių ir tituluočiausių Lietuvos pianistų.
- Didžioji dauguma Lietuvos publikos jus žino kaip puikų klasikinį pianistą, tačiau vis nustebinate netikėtais programų eksperimentais. Kada pajutote, kad klasikos nebepakanka?
- Dar besimokydamas mokykloje labai mėgau improvizuoti, kurti vietoje. Per pertraukas ar įvairiomis progomis draugai vis prašydavo: „Petrai, paimprovizuok.“ Tai buvo natūrali mano muzikavimo dalis. Tiesa, niekada nebuvau profesionalus džiazo muzikantas visa šio žodžio prasme, kaip kai kurie mano bendraamžiai ar vyresni bičiuliai.
Vėliau, kai pasirinkau klasikinio pianisto kelią, reikėjo visiško atsidavimo, todėl šią improvizacijos sritį kuriam laikui buvau palikęs nuošalyje ir grįžau maždaug apie 2000-uosius, kai džiazo legenda Vladimiras Čekasinas pasiūlė kartu improvizuoti. Iš pradžių šiek tiek išsigandau, bet netrukus sukūrėme keletą labai sėkmingų projektų. Tada ir prasidėjo naujas mano muzikinio išsilavinimo etapas – savotiškos studijos šiuolaikinio avangardinio džiazo srityje.
Mano mokytojais tapo V. Čekasinas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas – fantastiški muzikantai. Su jais daug grojau, mokiausi, ieškojau. Palaipsniui pradėjau kurti ir solo improvizacijas. Jos jau nebuvo tokios spontaniškos kaip mokyklos laikais – atsirado daugiau struktūros, formos. Ilgainiui atradau savo kelią ir stilių, kuriame labai daug klasikinės muzikos elementų persipina su improvizacija.
To negalėčiau pavadinti grynu džiazu, veikiau savitu klasikos ir džiazo junginiu. Galbūt žodis „kokteilis“ čia būtų per lengvas – kalbame apie gana rimtas muzikines struktūras. Iš pradžių tai buvo tarsi hobis, tačiau šiandien improvizacija jau yra viena svarbiausių mano kūrybinės veiklos sričių.
- Ar nebus taip, kad vieną dieną improvizacija iš jūsų repertuaro išstums klasiką?
- Tikrai ne! Mano ryšys su klasikine muzika yra labai gilus ir siekia vaikystę. Jį iš dalies paveldėjau iš savo tėvo, puikaus dirigento ir pianisto Rimo Geniušo. Beje, ne tik su klasikine muzika apskritai, bet ir su opera.
Niekada nejaučiau, kad mano meilė klasikinei muzikai būtų bent kiek susilpnėjusi, tačiau leidau sau realizuoti ir kitą savo aistrą – tai, kas yra už klasikinės muzikos ribų. Todėl dabar, galima sakyti, muzikuoju dviem frontais. Beje, improvizacija man suteikia daug naujų idėjų, kurios vėliau atsispindi ir interpretuojant klasikinę muziką.
- Sakoma, kad kopti į Olimpą yra lengviau nei jame išsilaikyti. Esate vienas žymiausių Lietuvos pianistų, pripažintas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, tad ar jums ši taisyklė vis dar tinka?
- Be abejo, žmonės ateina į koncertą turėdami tam tikrų lūkesčių, kažko tikėdamiesi. Tas viltis reikia pateisinti, todėl į kiekvieną koncertą visada žiūriu labai rimtai ir jam atsiduodu visa širdimi. Atsakomybė niekur nedingsta – ji lydi kiekviename etape. Ir prieš publiką, ir prieš save patį.
Tačiau negalima stovėti vietoje. Norint išsilaikyti, reikia nuolat judėti pirmyn, kitaip pasidaro neįdomu – ir klausytojui, ir pačiam atlikėjui. Todėl man muzika yra nuolatinis atsinaujinimo procesas. Kartais ištinka tai, ką vadinu mažomis pergalėmis – staiga atrandi kažką naujo: kitokį skambesį, naują kūrinio perskaitymą, technologinį grojimo aspektą ar interpretacinę idėją.
Manau, kad viena iš profesionalo pareigų yra mokytis visą gyvenimą ir niekada nesustoti ieškoti. Tam tikra prasme tai net savotiškas prakeiksmas – virš galvos nuolat kabo pareiga judėti pirmyn. Bet, kaip sakydavo mano mokytoja, tai labai maloni vergystė.
- Grojate beveik visą savo gyvenimą, esate vienas daugiausiai koncertuojančių mūsų šalies pianistų. Ar prieš pasirodymus vis dar jaučiate jaudulį?
- Be abejo, jaudinuosi prieš kiekvieną koncertą ir, kaip visi muzikantai, sapnuoju tokius pat košmarus. Turiu pasakyti, kad pianistus ypač dažnai aplanko siaubą keliantys sapnai, nes mūsų repertuaras intelektualine prasme yra vienas sudėtingiausių: daug balsų, harmonijų, įvairių muzikinių linijų, kurias reikia aprėpti vienu metu. Todėl pavojus ką nors pamiršti visada egzistuoja.
Vienas dažniausių mano košmarų – sapnuoju, kad jau groju koncertą ir staiga suprantu, jog visiškai pamiršau, kad turiu atlikti kūrinį su orkestru. Orkestras jau scenoje, publika laukia, dirigentas pasiruošęs, o aš suvokiu, kad kūrinio net nepradėjau mokytis. Tada pabundu apimtas siaubo. Tai labai tipiškas pianisto košmaras.
Tiesa, kartą iš tokio sapno net gimė improvizacija. Skridau į Ameriką ir ruošiausi atlikti Olivier Messiaeno bei George'o Gershwino kūrinius. Sapne jie kažkaip susimaišė į vieną visumą. Vėliau sukūriau improvizaciją „Pianisto sapnas“ – joje vieną kūrinį pradėdavau, kitu užbaigdavau, o abu pasauliai susiliedavo tarpusavyje. Tai buvo gana juokinga, bet kartu ir visai sėkminga improvizacija.
- Ar prisimenate koncertą, sukėlusį daugiausia streso?
- Vienas įsimintiniausių nutikimų buvo koncertas su puikiuoju sopranu Asmik Grigorian. Tuo metu ji dar nebuvo pasaulinio lygio žvaigždė, tačiau Lietuvoje jau buvo labai ryški atlikėja. Mus pakvietė koncertuoti viename renginyje Chodkevičių rūmuose, kur rganizatoriai buvo sugalvoję įspūdingą sceną – maždaug dviejų su puse metro aukščio platformą, ant kurios buvo užkeltas ir fortepijonas. Jau per repeticiją buvo nejauku, nes konstrukcija šiek tiek lingavo. Tačiau tikrasis išbandymas prasidėjo per koncertą: pakilo stiprus vėjas, pradėjo lyti, o mes su Asmik stovėjome ant tos aukštos, gana nedidelės scenos, kurioje vos tilpome.
Atlikome keletą kūrinių, tačiau situacija tapo tiesiog pavojinga. Dabar prisiminus tai atrodo net juokinga, bet tuo metu buvo išties ekstremalu. Tai buvo vienas tų retų atvejų, kai scenoje teko galvoti ne tik apie muziką, bet ir apie savo saugumą.
- Vasara – atostogų metas, tačiau, vietoje poilsio, renkatės Palangos Kurhauzo sceną. Kodėl?
- Priežasčių, kodėl vasarą groju Čiurlionio festivalyje, yra ne viena. Visų pirma – su festivalio „siela“, pianiste Aleksandra Žvirblyte mus sieja ilgametė draugystė dar nuo mokyklos ir studijų laikų. Mums visada smagu susitikti, pasikalbėti, kurti planus.
Antra – Čiurlionis yra šventas reikalas. Aš baigiau M. K. Čiurlionio meno mokyklą, gyvenu jo garbei pavadintoje gatvėje, visą gyvenimą lydi jo muzika ir paveikslai, nuolat inspiruojantys ne tik mane patį, bet ir visą aplinką. Kaskart vienaip ar kitaip prisiliesti prie jo kūrinių yra džiaugsmas.
Be to, Palangos Kurhauzo salė, kurioje vyksta didžioji dauguma festivalio koncertų, yra ypatingo skambesio vieta, grojau joje dar su šviesios atminties smuikininku Raimundu Katiliumi. Vėliau Kurhauzas sudegė, buvo labai gražiai atstatymas ir dabar man tai yra viena mieliausių koncertinių scenų su puikiu instrumentu – tokių salių Lietuvoje nėra daug.
- Dažnai festivalyje pirmą kartą dalyvaujantys užsieniečiai atkreipia dėmesį į kitokį skambesį. Kur čia šuo pakastas?
- Negaliu objektyviai kalbėti apie Palangą, nuo vaikystės manyje gyvena jausmas, kai su šeima vasarą atvažiuoji ir „įkrenti“ į nepaprastą atmosferą. Esu nemažai aplankęs pasaulio kurortų, bet čia viskas kitaip. Čia ir muzika skamba kitaip, ir klausytojai ją šilčiau priima. Gal dėl to, kad atostogaujantys žmonės labiau atviri įspūdžiams, o gal jūra juos užburia (šypsosi).
- Šį kartą Tarptautiniam Čiurlionio muzikos festivalio atidarymui parengėte programą su indų kilmės D. Britanijos žvaigžde, pianistu Fali Pavri. Kaip gimė jūsų muzikinis tandemas?
- Kartu muzikuojame jau labai seniai, dar nuo studijų laikų. Vėliau keliai išsiskyrė, ilgą laiką nesimatėme. Kartą po koncertų Estijoje Fali paskambino ir pasakė, kad norėtų pamatyti Lietuvą. Tuomet man ir kilo mintis kartu pagroti.
Vos atsisėdę prie instrumentų prisiminėme jaunystę ir labai greitai pajutome, kad muzikoje puikiai sutampame. Nuo tada pradėjome gana reguliariai koncertuoti kartu. Vėliau mūsų keliai susikirto ir Škotijos karališkoje akademijoje, kur dabar abu dėstome.
F. Pavri yra puikus muzikantas ir labai įdomi asmenybė. Bendravimas su juo visuomet praturtina. Mane ypač domina jo ryšys su indų muzikos tradicija. Nors jo išsilavinimas europietiškas, daugelis jam artimų kompozitorių yra patyrę indiškos muzikos įtaką, todėl atsiranda labai įdomių muzikinių spalvų.
Visa tai išgirsite Palangoje, festivalio atidarymo koncerte.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.
