''Jūra spindinčiomis spalvomis''

Atlikėjai

Ansamblis ANTIPHONA (Prancūzija)
Meno vadovas ir dirigentas ROLANDAS MULEIKA
DUO ZUBOVAS
Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Rokas Zubovas (fortepijoninis duetas)

Programoje:
Claude Debussy, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Olivier Messiaen, Nijolė Sinkevičiūtė

Programa, kurią drauge rengia vienas svarbiausių Tulūzos regiono chorinės muzikos kolektyvų, prof. Rolando Muleikos vadovaujamas „Ensemble Antiphona“ bei Sonatos ir Roko Zubovų fortepijoninis duetas, ne tik kuriamas daugiasluoksnis dialogas tarp Prancūzijos ir Lietuvos, Claude Debussy ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, fortepijono ir dainos, garso ir spalvos, dvidešimto amžiaus pradžios ir dabarties, bet taip pat ir pristatoma pasaulinė premjera: Nijolės Sinkevičiūtės „7 Refleksijos“ chorui ir fortepijonui 4 rankoms (ž. Oskaro Milašiaus).
Neakivaizdis dialogas tarp Debussy ir Čiurlionio prasidėjo dar 1903 m., kai abu kompozitoriai tais pačiais metais pradėjo kurti simfoninius kūrinius jūros tema. Vienas apie kitą nieko nežinodami, impresionistas Debussy tais metais pradėtą savo didžiausią simfoninį opusą pavadins „La mer, trois esquisses symphoniques pour orchestra” („Jūra, trys eskizai simfoniniam orkestrui), o simbolistas Čiurlionis, tais pat 1903 metais pradėtai epinei simfoninei poemai suteiks pavadinimą „Jūra”, švarraštyje užrašydamas jį dzūkiškai „Marės”. Iš savo labai skirtingų estetinių ir kultūrinių pozicijų abu genijai žvelgė į tą pačią gelmės ir neaprėpiamų erdvių stichiją, garsais tapydami saulės ir jūros bičiulystę, bangų šokius ir šėlsmus, vėjo galybę ir jo žaismus jūros platybėse, pasakojo amžiną jūros legendą.

Tais pačiai metais pradėtų „Jūrų“ likimai buvo labai skirtingi: Debussy „Jūra“ dar iki pirmojo pasaulinio karo, visų pirma dirigento Arturo Toscanini pastangomis, tapo vienu svarbiausių, dažniausiai grojamų amžiaus pradžios kūrinių ir yra laikoma etapiniu simfoninės muzikos istorijos šedevru; tuo tarpu Čiurlionio „Jūra“ pirmą kartą buvo atlikta tik 1936 metais Kaune, praėjus ketvirčiui amžiaus po kompozitoriaus mirties, ir skambėjo kūrinys be kompozitoriaus planuotų vargonų, bei gerokai pakoreguota instrumentuote. Čiurlionio „Jūros“ likimas patyrė dar ne vieną smūgį, kada ji 1956 metais buvo kompozitoriaus Eduardo Balsio „paredaguota”, sutrumpinant jos kulminaciją ir ženkliai pakeičiant orkestruotę. Tik po 1990 metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagaliau buvo imtasi atstatyti autorinę kompozitoriaus versiją.

Dvi „Jūros“ niekada nebuvo jungiamos vienoje koncertinėje programoje, tik pastaraisiais metais šis kūrybinis Debussy ir Čiurlionio „Jūrų“ dialogas Sonatos ir Roko Zubovų fortepijoninio dueto pastangomis, transkripcijų fortepijonui keturioms rankoms forma, nuskambėjo įvairių šalių koncertinėse scenose nuo Pietų Korėjos iki JAV. Naujoje programoje „Jūra spindinčiomis spalvomis“ šis dialogas yra praplėstas chorine abiejų kompozitorių muzika bei nauju, specialiai šiai progai sukurtu, Nijolės Sinkevičiūtės kūriniu „7 Refleksijos“, kuris praturtina programą Prancūzijos ir Lietuvos kultūras sulydančia nauja dimensija. Kūrinio chorui ir fortepijonui keturioms rankoms pagrindu pasirinkti Lietuvos poeto ir diplomato Prancūzijoje, asmenybės, sujungusios savyje dviejų kultūrų pasaulėvaizdžius, Oskaro Milašiaus poetiniai tekstai iš ciklo „Elementai“.