''The Urban Tale of a Hippo''. Koncertas su choreografine uodega

The Urban Tale of a Hippo

Koncertas su choreografine uodega

„The Urban Tale of a Hippo“ (Urbanistinė pasaka apie begemotą, arba Urbanistinė begemoto uodega) – tai muzikinis kūrinys, tyrinėjantis šiuolaikybės kraštovaizdį ir apsvarstantis žmogaus bei gyvūno tapatumą.

Renginio vieta – Dūmų fabrikas – čia tampa ne tik scena, bet veikia ir kaip muzikos instrumentas, kuriame garsai plinta, kinta, auga ir įsupa publiką. Žiūrovai, naviguodami rūke, čia gali ne tik grožėtis landšaftu, bet ir panirti į jį, pasislėpti nuo kitų žvilgsnių. It kokie medžiotojai, pasikliaujantys įjautrintomis juslėmis, klajoti erdvėje.

„The Urban Tale of a Hippo“ kuriamoje garsinėje aplinkoje susijungia gyvi instrumentai ir elektroninė muzika, atspindintys gamtos ir miesto akustinį peizažą. Kartu tai – blunkančių praeities vizijų ir dar tik nujaučiamų ateities siluetų žemėlapis.

Šiame performanse materialusis pasaulis tvyro kaip milžiniškas begemotas – sąmoningumo ir daugialypiškumo totemas. Galiausiai išnyra ir pats... begemotas.

Kritiniai atsiliepimai:

Įdomu, kaip kūrėjai visiškai urbanistinėje erdvėje, pasitelkdami garsus, dūmus, šviesas perkuria gamtą, tikresnę už tą, kurią girdi ir patiri kokį pritemusį vasaros vakarą kažkur, tolimo kaimo pievoje. <…> Žiūrovui leidžiama tarpti šioje mistiškoje erdvėje.

Ugnė Kačkauskaitė, menufaktura.lt
 

„The Urban Tale of a Hippo“ – man atrodė veikiau ne koncertas, kad ir su uodega, o muzikinis vyksmas, pilnas gyvasties, nes ir pats / pati jame išvyksti lyg į kelionę. <…> Juslės čia aktyvios, būdraujančios, įdarbintos visu pajėgumu. Nei erdvė, nei garsovaizdžiai neformuoja konkrečių reikšmių, neperša griežtai užšifruoto semiotinio lauko, o kaip tik skatina intuityvią ir be galo subjektyvią kelionę po kūrinį.

Rima Jūraitė, Krantai
 

Rūke skleidęsis sumanymas tiesiog leido (į)vykti suplanuotiems ir improvizuotiems garsams, gestams, šviesos blyksniams… Efemeriškumas pavertė žiūrovą ežiuku [rūke], linguojančiu aplink besipučiančius plastiko kalnus; protarpiais įsistebeilijančiu į animalistinius atlikėjų judesius; kartas nuo karto prisėdančiu pasiklausyti erdvinės garso panoramos.

Jurgis Kubilius, Jaunųjų meno analitikų laboratorijos laureatas
 

Kūrybinė grupė:

Muzika: Panayiotis Kokoras
Veiksmas: Andrius Katinas
Šviesa: Nanni Vapaavuori
Kostiumai: Morta Nakaitė
Dėl (ne)žmonių konsultavo: Mantas Kuliešis
Dėl begemotų konsultavo: Sampo Pyhälä
 

Atlikimas:

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“:
Simas Tankevičius (smuikas)
Monika Kiknadzė (altas)
Arnas Kmieliauskas (violončelė)
Vytenis Gurstis (fleita)
Artūras Kažimėkas (klarnetas)
Arminas Bižys (saksofonas)
Marta Finkelštein (fortepijonas)
 

Prodiuseris Operomanija
Koprodiuseris „Synaesthesis“
 

Trukmė: 45 minutės
Premjera: 2022 m. spalio 20 ir 21 d., Dūmų fabrikas
 

Įspėjimas: renginio erdvė skendi rūke (kitaip tariant, tai – migla iš vandens); naudojamas dronas; sėdimos vietos tik specialiųjų poreikių žiūrovams; publika gali judėti laisvai, dėl riboto matomumo įvertinusi riziką susidurti su kitais dalyviais, muzikantais ir begemotais.

Kūrinyje nevartojama kalba, nereikalingi subtitrai

Autoriai apie kūrinį:

„The Urban Tale of a Hippo“ muzika įkvėpta Gilles‘o Deleuze‘o ir Félixo Guattari tekstų, ypač esė „Tapsmas gyvūnu“ ir veikalo „Tūkstantis plokščiakalnių: kapitalizmas ir schizofrenija“. Čia autoriai išskiria tris gyvūnų tipus: pirmas – tai edipinis gyvūnas, kuris yra individualizuotas ir įjausmintas; antras – tai jungiškasis arba archetipinis gyvūnas, sutinkamas įvairių tautų mitologijoje ir dvasinėse praktikose; trečias – demoniškasis gyvūnas, kuris yra neapčiuopiamas ir veikia pasąmoningai. Kiekviena kūrinio slinktis susijusi su kažkuriuo iš šių trijų gyvūnų tipų ir remiasi tokiais kriterijais: antihierarchiškumu; įvairiakrypčiu plėtojimu, neišskiriant centro ir periferijos; neturi pradžios, vidurio ir pabaigos; neturi dominuojančio požiūrio.

Kompozitorius Panayiotis Kokoras
 

Pagrindinis iššūkis – kaip auditorijai choreografiškai pateikti įtraukų klausymosi potyrį ir tuo pačiu publiką paversti choreografiniu subjektu. Choreografija suteikia muzikai erdvės ir sutelkia dėmesį, nesistengia jos papuošti, iliustruoti, užgožti ar pabrėžti „The Urban Tale of a Hippo“ užkoduotus naratyvus. Dirbant ir mąstant tiesmukomis ir kartu daugiaprasmiškomis choreografinėmis priemonėmis, šiame kūrinyje siekta pabėgti nuo choreografijos kaip atlikimo, veikiau perteikti ją kaip vyksmą. Nesiūlome vieno dominuojančio požiūrio, bet stengiamės leisti kiekvienam žiūrovui / klausytojui rasti būdų susisieti su besiskleidžiančia (ne)žmonių choreografija.

Choreografas Andrius Katinas
 

Kai rūkas užpildo erdvę, šviesa atsispindi visur ir praranda aiškią kryptį ir tikslą, ji nenurodo, kur žiūrėti ir ką pamatyti. Žmogaus akių ryškaus regėjimo plotis tėra tik 2°, likusi beveik 360° lauko dalis lieka neryški. Nors šiame lauke rega menkai jautri detalėms, tačiau geba fiksuoti pokyčius ir judėjimą. Tad panirus į rūką, vaizdas netenka objektų hierarchijos, telieka pasikliauti vos įžiūrimais jų pėdsakais. Regėjimo laukas neturi nei pirmojo plano, nei fono. Lieka tik daugybė užuominų. Štai kodėl erdvinio apšvietimo nereikėtų tapatinti su šviesos dizainu, skirtu sukurti foną ar atmosferą. Šviesa ne rodo erdvę, o ją kuria, suteikia kažkam kitam.

Šviesų dailininkė Nanni Vapaavuori
 

Instrumentinės partijos dekonstruojamos ir netikėtai suskamba gyvuliškais ar kitokiais aplinkos garsais. Kompozitorius šiame muzikiniame performanse atskleidžia unikalų gebėjimą derinti instrumentinę medžiagą, kuriai atlikti reikia ypač meistriškų muzikantų, ir elektroniką. Tai reikalauja nepaprastai atidaus muzikantų įsiklausymo ir greitos reakcijos, tuo pačiu paliekant erdvės „čia ir dabar“ gimstančiai interpretacijai.

Ansamblio „Synaesthesis“ vadovė Marta Finkelštein
 

Kostiumuose dominuoja grubiai apdoroti siluetai. Čia nekuriami iliustratyvūs, išbaigti personažai, bet priešingai – siekiama naujos, kiekvienam atlikėjui (ir jo veiksmams) autentiškos formos, kuri savaip išnyra erdvėje. Monochrominiuose kostiumuose varijuojama dengtais ir apnuogintais, lyg atmosferos paveiktais paviršiais, pasitelkiamos įvairios audinių manipuliavimo technikos, paliekamas neužbaigtumo įspūdis, lyg kokie pėdsakai.

Kostiumų dailininkė Morta Nakaitė