(Perkeltas iš 2024 03 07) Édouard Louis. KAS NUŽUDĖ MANO TĖVĄ, rež. Antanas OBCARSKAS

Režisierius — Antanas OBCARSKAS

Scenografė — Lauryna LIEPAITĖ

Kostiumų dailininkė — Flore VAUVILLÉ

Garso dizaineris — Adomas KORENIUKAS

Vaizdo projekcijų autorius — Adomas GUSTAINIS

Šviesos dailininkas — Dainius URBONIS

Režisieriaus asistentas — Deivydas VALENTA

Asistentė dramaturgijai — Simona JURKUVĖNAITĖ

VAIDINA: Gediminas RIMEIKA

Kurdamas trečią spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jaunosios kartos režisierius Antanas Obcarskas (g. 1990) yra be galo atviras: „Vaizdai, kuriuos tekste kuria Édouard’as, yra mano gyvenimo vaizdai. Emocijos, kurias jis patyrė, yra mano emocijos. Nors mes esame toli vienas nuo kito, bet man tai iškėlė klausimą: ar Europos provincijos gyvenimas ir mentalitetas nėra kažkuo tapatūs nepaisant geografinės platumos ar tautybės?

Savo tėvus savaime matome kaip subrendusius žmones, bet dabartis rodo, kad paauglystė gali būti nepraėjusi ir esant penkiasdešimties ar šešiasdešimties. Stebiu, kaip keičiasi požiūris į autoritetus ir tėvišką figūrą. O labiausiai noriu sužinoti, kiek nelaimingi yra mano tėvai, kiek jų svajonių sudužo, kiek ambicijų neišsipildė. Mūsų tėvai to niekada nepripažins, bet man tai svarbu, manau, apie tai galvoja visi mano kartos žmonės visoje Europoje. Tai bus labai intymus spektaklis, kuriame – paprasta ir tiesi istorija. Džiaugiuosi, kad jame vaidins Gediminas Rimeika. Mes vienmečiai, jis gerai jaučia dabarties pulsą.“

Be galo atviras yra ir teksto autorius – tos pačios kartos prancūzų rašytojas Édouard’as Louis (g. 1992), rašantis autobiografinius romanus, o kūrinyje „Kas nužudė mano tėvą“ atskleidžiantis savo ir nelengvo charakterio tėvo santykius.

Tai trečias Édouard’o Louis kūrinys: 2014 m., būdamas 22 metų, jis parašė pirmą apsakymą „Edžio pabaiga“ („En finir avec Eddy Bellegueule“). Beje, Eddy Bellegueule’is yra tikrasis autoriaus vardas ir pavardė, kuriuos jis pasikeitė 2013 m., prieš išleisdamas debiutinį kūrinį. Šis sulaukė didelio pripažinimo, tapo bestseleriu Prancūzijoje ir buvo išverstas į 20 kalbų. Dar po dvejų metų buvo išleista „Smurto istorija“ („Histoire de la violence“), 2018 m. Berlyno „Schaubühne“ teatre ją režisavo pripažintas režisierius Thomas Ostermeieris.

Édouard’as Louis užaugo mažame Prancūzijos kaimelyje, jo tėvas buvo fabriko darbininkas, po nelaimingo atsitikimo jis liko prirakintas prie lovos, piktas ir nelaimingas. Skurdas, rasizmas ir alkoholizmas, su kuriais Édouard’as susidūrė vaikystėje, tapo jo literatūrinio darbo temomis. Savo šeimos problemas – vidinę nesantaiką, nesusikalbėjimą, menką emocinį intelektą, priklausomybes ir svajonių žlugimą – Édouard’as traktuoja kaip šalies politinių sprendimų pasekmę.

„Édouard’o tėvas konformistiškai prisiėmė visas vyriškumo normas (stiprus, šaltas, bekompromisis, paniekinantis) ir jomis kankino save bei traumavo šeimą ir sūnų. Tėvas priklausė kartai žmonių, kurie iš vaikų suaugusiaisiais tapo staiga. Panašiai kaip mūsų tėvai, kurie turėjo pasikeisti labai greitai, pasikeitus santvarkai. Užaugę per naktį, jie puolė mokytis išgyventi, o mes augom jų neišmoktų pamokų atmosferoje, vieni daugiabučių kiemuose – taip augo dauguma Europos vaikų didžiųjų miestų priemiesčiuose, fabrikų darbininkų kvartaluose ir mikrorajonų paribiuose. Patys vieni patyrėme pasaulį ir troškome tėvų meilės.  

Kai matau vaizduojamą neišsilavinusią, provincialią, kultūriškai atsilikusią, nepritekliaus varžomą, nebendraujančią Édouard’o šeimą – matau ir savo šeimą. Neabejoju, jog daugelis Lietuvos šeimų dar gyvena tokiame psichologiniame atšiaurume, todėl esu įsitikinęs, kad šis tekstas daugeliui pataikys tiesiai į širdį“, – sako Antanas Obcarskas.

Kartu su kūrybine grupe jis ieško atsakymo, kodėl tėvai skaudina savo vaikus, nepriima jų pasirinkimų, gyvenimo stiliaus ir pažiūrų. Kas įskaudino pačius tėvus? Ar tėvo figūra mūsų visuomenėje vis dar yra išaukštinta, ar greičiau – išgąsdinta?

„Diskutuojame apie Vakarų civilizacijos vyro ir tėvo figūros susiformavimo ištakas, mitologinį vaizdą, politinius sprendimus ir santvarkų pasikeitimus, kurie lėmė mums turėti tokius tėvus ir tokias šeimas. Mūsų istorija žiauri, ir tai palieka gilias žymes paprasčiausiam ir prigimtiniam santykiui – tėvo ir sūnaus ryšiui. Kokie tėvai būsime mes? Ar mes tam pasiruošę?“ – klausia kūrėjai.