Skaityti daugiau
Šiemet „Sirenose“ – Avinjono festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso spektakliai
Naują trimetę programą tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pradeda šūkiu „Teatras yra ginklas“ ir pristato aktualiausias, bet ne visada patogias visuomenės dilemas nagrinėjančius spektaklius. Šįmet festivalio dėmesio taikiklyje – humanisto, Avinjono teatro festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso kūryba, queer temos ir jas atskleidžiantys lietuvių scenos darbai bei Baltijos ir Šiaurės šalių kūrėjų forumai ir susitikimai.Bilietai.lt valdanti įmonių grupė PLG įsigijo Čekijos ir Slovakijos rinkos lyderę Ticketportal
Lietuvoje Bilietai.lt prekinį ženklą valdanti AS Piletilevi PLG žengė reikšmingą istorinį žingsnį – įsigijo Ticketportal, didžiausią bilietų platinimo platformą Čekijoje ir Slovakijoje. Po šio sandorio Piletilevi PLG metinė bilietų apyvarta padvigubės ir pasieks beveik 600 mln. eurų. Sandoris buvo užbaigtas birželio 12 d. Prahoje.LNDT kviečia į sezono uždarymą ir rudens premjeras „Ronja plėšiko duktė“ bei „Velnio nuotaka“
Lietuvos nacionalinis dramos teatras ruošiasi 86-ajam sezonui ir šiandien po pietų pradeda bilietų į naujas premjeras bei repertuarinius spektaklius prekybą. Rudenį numatytos dvi svarbios premjeros – po ilgos pertraukos į Didžiąją sceną grįžta spektaklis vaikams – premjerą pagal garsiąją Astridos Lindgren knygą „Ronja plėšiko duktė“ pristatys režisierė Eglė Švedkauskaitė, o lapkričio mėnesį režisierius Naubertas Jasinskas pakvies į savo parašytą „Velnio nuotakos“ impresiją, įkvėptą keturių šaltinių. Spektaklyje žiūrovai išvys teatro ir kino legendą Vaivą Mainelytę – tik jau kitame amplua.„Bilietai.lt“ pristato naują logotipą ir šūkį – žengia į vizualiai šiuolaikišką erą
Lietuvos bilietų platinimo lyderis „Bilietai.lt“ pristato atnaujintą vizualinį identitetą – naują logotipą ir šūkį „Akimirkos vertos prisiminimų“. Šie pokyčiai žymi reikšmingą žingsnį įmonės istorijoje ir atspindi tiek vietinį atpažįstamumą, tiek tarptautinį kontekstą. Greitu metu atsinaujins ir pati svetainė – www.bilietai.lt, kuri perims naująją vizualinę kalbą.Atviras interviu su Emilija Finagėjevaite – apie santykius, darbą su sužadėtiniu ir sėkmingo projekto tęsinį
„Palinkėčiau sau nurimti ir suprasti, kas gyvenime svarbiausia“, – sako dešimčiai skirtingų veiklų laiko randanti operos solistė Emilija Finagėjevaitė. Atvirame interviu moteris papasakojo apie santykius, intensyvų gyvenimo ritmą bei darbą prie naujo miuziklo Lietuvoje kartu su sužadėtiniu Jonu Sakalausku.Karščiausi birželio renginiai: Justin Timberlake, Kylie Minogue ir pirmieji „Katarsio“ šou po „Eurovizijos“
Birželį Lietuvoje netrūks įspūdingų renginių. Kauną drebins pasaulinio lygio žvaigždės Justinas Timberlake'as ir Kylie Minogue, Vilniuje didžiulius šou po atviru dangumi surengs „Daddy was a Milkman“ ir Gabrielė Vilkickytė, o Lietuvai atstovavęs „Katarsis“ surengs pirmuosius koncertus po „Eurovizijos“.Teatras išeina į miestą: Šiauliuose startuoja scenos menų festivalis TEATRODROMAS
Birželio 5–17 dieną Šiauliuose vyks scenos menų festivalis „Teatrodromas“. Tai jau trečiasis kartas, kai festivalis pasklis po įvairias miesto erdves. Nuo 2023 metų Valstybinio Šiaulių dramos teatro organizuojamas festivalis tapo vienu laukiamiausių kultūrinių įvykių mieste ir visiems Šiaulių miesto gyventojams prieinama galimybe susipažinti su šiuolaikine scenos menų įvairove.Karščiausia vasara Lietuvoje: pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi lietuvių atlikėjai kviečia į nepamirštamą muzikinį sezoną
2025 m. vasara Lietuvoje žada būti karščiausia – šalyje vyks gausybė didelio masto koncertų ir festivalių, kurie pritrauks tūkstančius žiūrovų iš visos Lietuvos ir užsienio. Didžiausiose koncertų erdvėse – nuo stadionų, arenų ar parkų – pasirodys pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi Lietuvos atlikėjai.Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Vilniuje – labdaringa „Mažojo Princo“ miuziklo išankstinė premjera
Trečiadienį Vilniuje vyko ypatinga miuziklo „Mažasis Princas“ išankstinė premjera, kurią nemokamai stebėjo daugiau nei 1000 iššūkius patiriančių žmonių, tarp kurių – 500 vaikų, globojamų labdaros organizacijų Maltiečiai, „Gelbėkit vaikus“, „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ bei „SOS Vaikų kaimai“, kuriems bilietus dovanojo prekybos tinklas „Maxima“.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Režisierė Ieva Tamoševičiūtė – apie tylos svorį premjeroje „Tyliai tyliai“
„Net jei atrodo, kad gyventi kartais sunkiau nei negyventi, tai yra tik momentas. Jis praeina“, – sako režisierė Ieva Tamoševičiūtė. Jos spektaklio „Tyliai tyliai“ premjera įvyks birželio 19 ir 20 d., ją Menų spaustuvėje rengia Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB). Pirmą kartą šis darbas buvo pristatytas MMLAB erdvėje kaip eskizas „Punktas“, o šiandien jis jau išaugęs į jautrų, drąsų pasakojimą apie tylą, vienišumą ir pasirinkimą likti.
Spektaklio „Tyliai tyliai“ dramaturgiją kūrė Orestas Razumas, kūrybinio proceso mentorė – režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Vaidina aktoriai Sofija Gedgaudaitė ir Šarūnas Zenkevičius. Scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė Kotryna K. Rupainytė, muziką – Nikita Kiriuchinas, projekcijų autorius – Tomas Šukelovič. Už šviesas spektaklyje atsakingas Ignas Rulevičius, prodiusavo Rusnė Kregždaitė.
Artėjant premjerai, režisierė I. Tamoševičiūtė dalinasi mintimis apie spektaklį.
Prieš metus baigei teatro režisūros studijas. Ką reiškia pradėti savo kūrybinį kelią – ką jau atradai, o ką dar reikia perprasti, išsiaiškinti?
Jaučiu, kad su studijomis niekas nepasibaigė – priešingai, atsivėrė labai platus laukas ir labai aiškiai supratau, kiek dar daug reikia mokytis. Studijos davė tvirtą pagrindą, bet kiekvienas naujas procesas atveria naujus klodus – dalykus, apie kuriuos studijuojant net nesusimąstydavau arba kurie tuo metu neatrodė problema.
Ypač tai jaučiasi dirbant su dramaturgija, kai tekstas kuriamas repeticijų metu. Aktoriai repeticijose duoda daug impulsų, verčiančių keisti scenas. Aktorių intuicija dažnai stipresnė nei mūsų, stebinčių iš šono. Nesu turėjusi panašios patirties anksčiau. Kaip nebijoti tų pokyčių? Kaip perrašyti sceną taip, kad ji išlaikytų esmę? Kaip galvoti toli į priekį, kai viskas keičiasi čia ir dabar?
Studijų metu daug dirbome su klasikinėmis pjesėmis – jos tarsi nekvestionuojamos, tai savaime stiprūs tekstai. Tu jas interpretuoji, trumpini, bet nekeiti iš esmės. Dabar, kai dramaturgija gimsta procese, kartu atsiranda ir labai didelė atsakomybė. Studijų metu sprendimai atrodė kaip idėjų žemėlapis – galime vienaip, galime kitaip. Dabar viskas labai konkretu: turi eiti į priekį, galvoti apie kitą žingsnį. Ypač dirbant komandoje – pasiūlymų daug, reikia atsirinkti. Tai intensyvu, bet kartu labai augina.
Kaip atsiranda idėja – nuo vaizdo, jausmo, muzikos, erdvės? Nuo ko prasideda spektaklis tavo galvoje?
Kadangi „Tyliai tyliai“ tęsia eskizą, grįžo klausimas – kodėl man rūpi šitos temos? Tiek baigiamajame darbe, tiek eskize blaškiausi bandydama atsakyti, ką iš tiesų noriu pasakyti. Tada dar ėjau aplinkui – per save kaip žmogų, per asmeninę patirtį, per save kaip kūrėją, kol galiausiai išsigrynino jungtis: mane domina pasirinkimas gyventi arba ne. Klausimas, kurį keliu, struktūriškai labai paprastas, bet savo esme – milžiniško masto.
Iš to atsirado istorija apie merginą, kuri bandė nusižudyti, bet jos bandymas liko neišgirstas, nutylėtas. Jos gyvenime šiai patirčiai neatsirado vietos. Ji negalėjo jos įsileisti – nei sau, nei kitiems apie tai pasakyti.
Panašus buvo ir mano baigiamasis darbas – spektaklis pagal Saros Kane „4.48 Psichozę“. Tekstas be struktūros, tik minčių srautas, kurį buvo sunku paversti veikiančia scenine medžiaga. Tada labai klaidžiojau. Bet dabar jaučiu tąsą. Kai kurios idėjos grįžta, tik šįkart jos veikia. Tarsi atėjau prie to paties klausimo iš kitos pusės – šiek tiek aiškiau.
Ką šiandien jauti žvelgdama į eskizą „Punktas“ kaip į pirmą žingsnį link premjeros?
Jaučiu, kad tai buvo procesas, kuris labai gerai, kad įvyko iškart po studijų. Paraišką pildžiau dar studijuodama, o vos tik baigus studijas jau pradėjome dirbti su dramaturgija. Viskas vyko nenutrūkstamai, natūraliai, bet tuo metu tai buvo labai įtemptas, įelektrintas periodas. Čia pirmą kartą susidūriau su situacija, kad kartais gali nepavykti pasiekti tokio rezultato, kuris labiau tenkintų nei netenkintų. Bet džiaugiuosi, kad eskizas nesibaigė toje žemesnėje natoje ir atsirado galimybė sugrįžti prie šio darbo, atrasti jam vietą, atsakyti į klausimus, kurie tada liko neatsakyti. Man, kaip režisierei, tai buvo daug iššūkių keliantis procesas – gal net per daug. Dramaturgija, erdvė, visa struktūra – buvo sudėtinga visa tai suvaldyti. Bet dabar džiaugiuosi, kad šis darbas stoja ant kojų ir galiu jį tęsti visai kitokiu požiūriu.
Ką iš „Punkto“ atsinešei į „Tyliai tyliai“ emociškai?
Iš pradžių norėjome kurti nuo nulio, nesiremdami eskizu, bet galiausiai viskas natūraliai susijungė. Radome, ką verta perkelti, ir tai įgavo naują prasmę.
Jei eskizas buvo apie eutanaziją, tai spektaklyje nagrinėjame platesnį temų lauką – savižudybės, vienišumo, tylos. Pavyko išlaikyti dviejų personažų struktūrą – ji veikė eskize, veikia ir dabar, tik kitokiu kampu. Energetikos ir technikos muziejuje – eskizo erdvėje – pati aplinka buvo didelė, vizualiai stipri, tarsi „uždaryta“ erdvė, kuri galėjo veikti kaip personažų vidus, jų sąmonė ar net minčių kalėjimas. O dabar viską statome arčiau žemės. Tačiau mano nuostabai, emocinė amplitudė – tiek pakilimai, tiek nuopuoliai – išlieka tokia pati. Nesvarbu, ar tai vyksta sufantazuotame pasaulyje, ar paprastame kambaryje, išgyvenimas yra toks pat stiprus. Šiame etape daugiau dėmesio skiriame vaidybai ir tekstui. Jei eskizo metu vizualika galėjo kurti papildomą sluoksnį, dabar esame labai arti žiūrovo. Ir pagrindiniai spektaklio komponentai – tai tekstas ir aktoriai.
Džiaugiuosi, kad galėjome tęsti darbą – pasikeitę aktoriai, nauja erdvė, nauji impulsai. Kilo kitokių iššūkių, bet tai tapo atradimu: kartais, kai nori atsitraukti, galiausiai viskas susigula ir atranda savo vietą.
„Tyliai tyliai“ kalba apie savižudybę – ne kaip sprendimą, o kaip krizės ženklą. Kaip kūryboje ieškojote būdų ne atkurti faktą, o išbūti būseną?
Labai padėjo mus konsultuojantys specialistai – psichologai Goda Nausėdaitė, Said Dadašev ir psichiatrė-psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė. Diskutuodami ir remdamiesi rekomendacijomis supratome, kad daug didesnis emocinis krūvis slypi ne pačiame savižudybės akte, o tame, kaip su tuo būti toliau. Pasakoma faktas – bandžiau nusižudyti. Bet tada atsiveria tikroji erdvė: kaip reaguoti, kaip tai priimti, kaip su tuo būti. Atrodo paprasta – tiesiog būk. Bet tada išlenda žmogiški refleksai – bėgimas, neigimas, noras sušvelninti, sumenkinti. Juolab, kad mergina liko gyva, todėl atsiranda pagunda sakyti: „Tai gal nebuvo taip blogai.“ Ir būtent šis tarpas tarp įvykio ir to, kas vyksta po, pasirodė labai stiprus.
Kaip saugotės nuo rizikos sužeisti žiūrovą?
Spektaklyje mergina sako: „Aš nenorėjau mirti. Aš norėjau, kad viskas tiesiog pasibaigtų.“ Ir tai – esminis skirtumas. Priemonė, kurią ji pasirinko, buvo kraštutinė, bet ne troškimas mirti, o troškimas pabėgti. Tai norėjome parodyti be romantizavimo, be dramatiško virsmo, nes pasaulis, kaip buvo, taip ir lieka. Tai labai subtilus momentas. Siekėme situacijos nenuromantizuoti. Neatsiveria dangus. Pasaulis lieka toks pat – dažnai neidealus, nepatogus.
Ir kartu žinojome: auditorijoje gali būti žmonių, kurie šiuo metu išgyvena krizę. Neturi prasprūsti jokia žinutė, kad savižudybė – tai pasirinkimas. Tai nėra pasirinkimas. Ir visada reikia kreiptis pagalbos. Suprantame, kaip sunku tą pagalbą priimti. Ne visada lengva atsidurti pas tinkamą žmogų. Ne visada iškart pagerėja. Bet tai procesas – gydymosi, lengvėjimo. Ir svarbiausia – nenuleisti rankų. Net jei tam tikru momentu atrodo, kad gyventi sunkiau nei negyventi, tai yra tik momentas. Jis praeina.
Gal tai skamba banaliai, bet būtent tame paprastume ir yra atsakymas. Tiesiog būti šalia, palaikyti, tikėti. Ir padėti žmogui likti. Nes svarbiausia – nenuleisti rankų ir visada rinktis gyvenimą.
Spektaklio pavadinimas „Tyliai tyliai“ – apie tai, ką nutylime?
Pavadinimas „Tyliai tyliai“ atsirado todėl, kad spektaklis yra apie tai, apie ką dažniausiai nekalbame. Apie tai, kas pasakoma taip tyliai, kad kitas žmogus net gali neišgirsti. O jei perklaustų, galėtum net pakeisti atsakymą. Apie mintis, kurios vos vos, tik tyliai tyliai sušmėžuoja galvoje – bet ir tiek jau per daug. Nutylime, nes nepatogu. Labai nepatogu.
Gal tai ir sudėtinga, bet man atrodo, kad apie tokias patirtis kaip nenoras gyventi ar bandymas nusižudyti mes dažniausiai net sau tik tyliai tyliai leidžiam pagalvoti, o paskui iškart atmetam. Nes tai per arti. Ir būtent tas bėgimas, racionalizavimas, bandymas paslėpti po etikete – visa tai tampa vidiniu gniužulu. Ne tam, kad jį sunaikintum, bet kad galėtum su juo gyventi. Neštis ne kaip akmenį ant pečių, o kaip mažą akmenėlį kišenėje – jis tebėra, bet nebesugriauna viso gyvenimo.
Ir man atrodo, kad čia ir slypi šitos temos esmė – visa tai yra tyloje. Ir jei neskirsim vietos, nebandysim kalbėti, jis ten ir liks. Tyliai, patogiai, bet veiks. Todėl norisi bent jau šiek tiek tai ištraukti į paviršių. Kad taptų pakeliama. Ir kad būtų įmanoma pasakyti – net jei labai tyliai.
Kūrybiškai grįždama prie tos pačios temos, ką naujo atradai apie save ar apie temą?
Atsikartojantys elementai padėjo išgryninti, ką iš tikrųjų bandau suprasti. Nors nemėgstu, kai kūryboje įterpiama saviterapija, vis tiek jaučiu, kad šį kelią praėjau. Reikėjo per save tai prafiltruoti, kad kažkas atsirištų. Ir turbūt atsirišo. Supratau, kad nebenoriu slėptis po sudėtingais konceptais. Nebereikia. Galiu eiti tiesiai prie esmės: kaip mes renkamės gyventi?
Galime kalbėti apie eutanaziją, apie savižudybę, apie žmones, kurie išėjo. Bet šiuo metu man daug labiau norisi kalbėti apie tuos, kurie liko. Apie mus, kurie esam čia. Aš esu čia. Mūsų komanda yra čia. Ir šitas spektaklis yra apie tai, kas vyksta čia ir dabar, tarp mūsų. Norėjosi atnešti šią temą į gyvų žmonių žemę.
Ar mirties tema – tavo kūrybinė kryptis, ar tam tikras etapas, per kurį eini dabar?
Manau, tai tiesiog etapas. Užbaigus šį procesą, įvykus premjeriniams rodymams ir leidus sau šiek tiek pasvajoti ar pafantazuoti, norėčiau rinktis kitokią medžiagą. Nesakau, kad iškart statysiu komediją, bet tikrai norėtųsi atsitraukti ir dirbti su kita tema. Jaučiu, kad šis etapas artėja prie pabaigos.
Jei galėtum sau duoti patarimą prieš pirmą premjerą, ką pasakytum?
Norėčiau palinkėti drąsos ir atvirumo – kalbėti, o ne slėptis, kurti teatrą, kuris būtų ne tik apie žinutę, bet ir apie estetiką ir emociją.
Psichologinė pagalba
- Skubi pagalba 112 esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus gyvybei
- Emocinės paramos linijos:
Jaunimo linija 8 800 28888
Vilties linija 116 123
Vaikų linija 116 111
Sidabrinė linija 8 800 80020
- Visus emocinių paramos tarnybų kontaktus su darbo laikais rasite: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/
- Esant ūmiai psichologinei krizei nemokamas paslaugas teikia psichologinių krizių pagalbos centras į kurį galite kreiptis trumpuoju numeriu 1815. Pagalba yra teikiama organizacijoms, bendruomenėms, asmenų grupėms, šeimoms.
- Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam: www.tuesi.lt
- Nemokamas psichologo konsultacijas be gydytojo siuntimo galima gauti psichikos sveikatos centruose. Daugiau nemokamos pagalbos būdų Vilniaus mieste galite rasti: www.psichikos-sveikata.lt
Spektaklio „Tyliai tyliai“ dramaturgiją kūrė Orestas Razumas, kūrybinio proceso mentorė – režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Vaidina aktoriai Sofija Gedgaudaitė ir Šarūnas Zenkevičius. Scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė Kotryna K. Rupainytė, muziką – Nikita Kiriuchinas, projekcijų autorius – Tomas Šukelovič. Už šviesas spektaklyje atsakingas Ignas Rulevičius, prodiusavo Rusnė Kregždaitė.
Artėjant premjerai, režisierė I. Tamoševičiūtė dalinasi mintimis apie spektaklį.
Prieš metus baigei teatro režisūros studijas. Ką reiškia pradėti savo kūrybinį kelią – ką jau atradai, o ką dar reikia perprasti, išsiaiškinti?
Jaučiu, kad su studijomis niekas nepasibaigė – priešingai, atsivėrė labai platus laukas ir labai aiškiai supratau, kiek dar daug reikia mokytis. Studijos davė tvirtą pagrindą, bet kiekvienas naujas procesas atveria naujus klodus – dalykus, apie kuriuos studijuojant net nesusimąstydavau arba kurie tuo metu neatrodė problema.
Ypač tai jaučiasi dirbant su dramaturgija, kai tekstas kuriamas repeticijų metu. Aktoriai repeticijose duoda daug impulsų, verčiančių keisti scenas. Aktorių intuicija dažnai stipresnė nei mūsų, stebinčių iš šono. Nesu turėjusi panašios patirties anksčiau. Kaip nebijoti tų pokyčių? Kaip perrašyti sceną taip, kad ji išlaikytų esmę? Kaip galvoti toli į priekį, kai viskas keičiasi čia ir dabar?
Studijų metu daug dirbome su klasikinėmis pjesėmis – jos tarsi nekvestionuojamos, tai savaime stiprūs tekstai. Tu jas interpretuoji, trumpini, bet nekeiti iš esmės. Dabar, kai dramaturgija gimsta procese, kartu atsiranda ir labai didelė atsakomybė. Studijų metu sprendimai atrodė kaip idėjų žemėlapis – galime vienaip, galime kitaip. Dabar viskas labai konkretu: turi eiti į priekį, galvoti apie kitą žingsnį. Ypač dirbant komandoje – pasiūlymų daug, reikia atsirinkti. Tai intensyvu, bet kartu labai augina.
Kaip atsiranda idėja – nuo vaizdo, jausmo, muzikos, erdvės? Nuo ko prasideda spektaklis tavo galvoje?
Kadangi „Tyliai tyliai“ tęsia eskizą, grįžo klausimas – kodėl man rūpi šitos temos? Tiek baigiamajame darbe, tiek eskize blaškiausi bandydama atsakyti, ką iš tiesų noriu pasakyti. Tada dar ėjau aplinkui – per save kaip žmogų, per asmeninę patirtį, per save kaip kūrėją, kol galiausiai išsigrynino jungtis: mane domina pasirinkimas gyventi arba ne. Klausimas, kurį keliu, struktūriškai labai paprastas, bet savo esme – milžiniško masto.
Iš to atsirado istorija apie merginą, kuri bandė nusižudyti, bet jos bandymas liko neišgirstas, nutylėtas. Jos gyvenime šiai patirčiai neatsirado vietos. Ji negalėjo jos įsileisti – nei sau, nei kitiems apie tai pasakyti.
Panašus buvo ir mano baigiamasis darbas – spektaklis pagal Saros Kane „4.48 Psichozę“. Tekstas be struktūros, tik minčių srautas, kurį buvo sunku paversti veikiančia scenine medžiaga. Tada labai klaidžiojau. Bet dabar jaučiu tąsą. Kai kurios idėjos grįžta, tik šįkart jos veikia. Tarsi atėjau prie to paties klausimo iš kitos pusės – šiek tiek aiškiau.
Ką šiandien jauti žvelgdama į eskizą „Punktas“ kaip į pirmą žingsnį link premjeros?
Jaučiu, kad tai buvo procesas, kuris labai gerai, kad įvyko iškart po studijų. Paraišką pildžiau dar studijuodama, o vos tik baigus studijas jau pradėjome dirbti su dramaturgija. Viskas vyko nenutrūkstamai, natūraliai, bet tuo metu tai buvo labai įtemptas, įelektrintas periodas. Čia pirmą kartą susidūriau su situacija, kad kartais gali nepavykti pasiekti tokio rezultato, kuris labiau tenkintų nei netenkintų. Bet džiaugiuosi, kad eskizas nesibaigė toje žemesnėje natoje ir atsirado galimybė sugrįžti prie šio darbo, atrasti jam vietą, atsakyti į klausimus, kurie tada liko neatsakyti. Man, kaip režisierei, tai buvo daug iššūkių keliantis procesas – gal net per daug. Dramaturgija, erdvė, visa struktūra – buvo sudėtinga visa tai suvaldyti. Bet dabar džiaugiuosi, kad šis darbas stoja ant kojų ir galiu jį tęsti visai kitokiu požiūriu.
Ką iš „Punkto“ atsinešei į „Tyliai tyliai“ emociškai?
Iš pradžių norėjome kurti nuo nulio, nesiremdami eskizu, bet galiausiai viskas natūraliai susijungė. Radome, ką verta perkelti, ir tai įgavo naują prasmę.
Jei eskizas buvo apie eutanaziją, tai spektaklyje nagrinėjame platesnį temų lauką – savižudybės, vienišumo, tylos. Pavyko išlaikyti dviejų personažų struktūrą – ji veikė eskize, veikia ir dabar, tik kitokiu kampu. Energetikos ir technikos muziejuje – eskizo erdvėje – pati aplinka buvo didelė, vizualiai stipri, tarsi „uždaryta“ erdvė, kuri galėjo veikti kaip personažų vidus, jų sąmonė ar net minčių kalėjimas. O dabar viską statome arčiau žemės. Tačiau mano nuostabai, emocinė amplitudė – tiek pakilimai, tiek nuopuoliai – išlieka tokia pati. Nesvarbu, ar tai vyksta sufantazuotame pasaulyje, ar paprastame kambaryje, išgyvenimas yra toks pat stiprus. Šiame etape daugiau dėmesio skiriame vaidybai ir tekstui. Jei eskizo metu vizualika galėjo kurti papildomą sluoksnį, dabar esame labai arti žiūrovo. Ir pagrindiniai spektaklio komponentai – tai tekstas ir aktoriai.
Džiaugiuosi, kad galėjome tęsti darbą – pasikeitę aktoriai, nauja erdvė, nauji impulsai. Kilo kitokių iššūkių, bet tai tapo atradimu: kartais, kai nori atsitraukti, galiausiai viskas susigula ir atranda savo vietą.
„Tyliai tyliai“ kalba apie savižudybę – ne kaip sprendimą, o kaip krizės ženklą. Kaip kūryboje ieškojote būdų ne atkurti faktą, o išbūti būseną?
Labai padėjo mus konsultuojantys specialistai – psichologai Goda Nausėdaitė, Said Dadašev ir psichiatrė-psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė. Diskutuodami ir remdamiesi rekomendacijomis supratome, kad daug didesnis emocinis krūvis slypi ne pačiame savižudybės akte, o tame, kaip su tuo būti toliau. Pasakoma faktas – bandžiau nusižudyti. Bet tada atsiveria tikroji erdvė: kaip reaguoti, kaip tai priimti, kaip su tuo būti. Atrodo paprasta – tiesiog būk. Bet tada išlenda žmogiški refleksai – bėgimas, neigimas, noras sušvelninti, sumenkinti. Juolab, kad mergina liko gyva, todėl atsiranda pagunda sakyti: „Tai gal nebuvo taip blogai.“ Ir būtent šis tarpas tarp įvykio ir to, kas vyksta po, pasirodė labai stiprus.
Kaip saugotės nuo rizikos sužeisti žiūrovą?
Spektaklyje mergina sako: „Aš nenorėjau mirti. Aš norėjau, kad viskas tiesiog pasibaigtų.“ Ir tai – esminis skirtumas. Priemonė, kurią ji pasirinko, buvo kraštutinė, bet ne troškimas mirti, o troškimas pabėgti. Tai norėjome parodyti be romantizavimo, be dramatiško virsmo, nes pasaulis, kaip buvo, taip ir lieka. Tai labai subtilus momentas. Siekėme situacijos nenuromantizuoti. Neatsiveria dangus. Pasaulis lieka toks pat – dažnai neidealus, nepatogus.
Ir kartu žinojome: auditorijoje gali būti žmonių, kurie šiuo metu išgyvena krizę. Neturi prasprūsti jokia žinutė, kad savižudybė – tai pasirinkimas. Tai nėra pasirinkimas. Ir visada reikia kreiptis pagalbos. Suprantame, kaip sunku tą pagalbą priimti. Ne visada lengva atsidurti pas tinkamą žmogų. Ne visada iškart pagerėja. Bet tai procesas – gydymosi, lengvėjimo. Ir svarbiausia – nenuleisti rankų. Net jei tam tikru momentu atrodo, kad gyventi sunkiau nei negyventi, tai yra tik momentas. Jis praeina.
Gal tai skamba banaliai, bet būtent tame paprastume ir yra atsakymas. Tiesiog būti šalia, palaikyti, tikėti. Ir padėti žmogui likti. Nes svarbiausia – nenuleisti rankų ir visada rinktis gyvenimą.
Spektaklio pavadinimas „Tyliai tyliai“ – apie tai, ką nutylime?
Pavadinimas „Tyliai tyliai“ atsirado todėl, kad spektaklis yra apie tai, apie ką dažniausiai nekalbame. Apie tai, kas pasakoma taip tyliai, kad kitas žmogus net gali neišgirsti. O jei perklaustų, galėtum net pakeisti atsakymą. Apie mintis, kurios vos vos, tik tyliai tyliai sušmėžuoja galvoje – bet ir tiek jau per daug. Nutylime, nes nepatogu. Labai nepatogu.
Gal tai ir sudėtinga, bet man atrodo, kad apie tokias patirtis kaip nenoras gyventi ar bandymas nusižudyti mes dažniausiai net sau tik tyliai tyliai leidžiam pagalvoti, o paskui iškart atmetam. Nes tai per arti. Ir būtent tas bėgimas, racionalizavimas, bandymas paslėpti po etikete – visa tai tampa vidiniu gniužulu. Ne tam, kad jį sunaikintum, bet kad galėtum su juo gyventi. Neštis ne kaip akmenį ant pečių, o kaip mažą akmenėlį kišenėje – jis tebėra, bet nebesugriauna viso gyvenimo.
Ir man atrodo, kad čia ir slypi šitos temos esmė – visa tai yra tyloje. Ir jei neskirsim vietos, nebandysim kalbėti, jis ten ir liks. Tyliai, patogiai, bet veiks. Todėl norisi bent jau šiek tiek tai ištraukti į paviršių. Kad taptų pakeliama. Ir kad būtų įmanoma pasakyti – net jei labai tyliai.
Kūrybiškai grįždama prie tos pačios temos, ką naujo atradai apie save ar apie temą?
Atsikartojantys elementai padėjo išgryninti, ką iš tikrųjų bandau suprasti. Nors nemėgstu, kai kūryboje įterpiama saviterapija, vis tiek jaučiu, kad šį kelią praėjau. Reikėjo per save tai prafiltruoti, kad kažkas atsirištų. Ir turbūt atsirišo. Supratau, kad nebenoriu slėptis po sudėtingais konceptais. Nebereikia. Galiu eiti tiesiai prie esmės: kaip mes renkamės gyventi?
Galime kalbėti apie eutanaziją, apie savižudybę, apie žmones, kurie išėjo. Bet šiuo metu man daug labiau norisi kalbėti apie tuos, kurie liko. Apie mus, kurie esam čia. Aš esu čia. Mūsų komanda yra čia. Ir šitas spektaklis yra apie tai, kas vyksta čia ir dabar, tarp mūsų. Norėjosi atnešti šią temą į gyvų žmonių žemę.
Ar mirties tema – tavo kūrybinė kryptis, ar tam tikras etapas, per kurį eini dabar?
Manau, tai tiesiog etapas. Užbaigus šį procesą, įvykus premjeriniams rodymams ir leidus sau šiek tiek pasvajoti ar pafantazuoti, norėčiau rinktis kitokią medžiagą. Nesakau, kad iškart statysiu komediją, bet tikrai norėtųsi atsitraukti ir dirbti su kita tema. Jaučiu, kad šis etapas artėja prie pabaigos.
Jei galėtum sau duoti patarimą prieš pirmą premjerą, ką pasakytum?
Norėčiau palinkėti drąsos ir atvirumo – kalbėti, o ne slėptis, kurti teatrą, kuris būtų ne tik apie žinutę, bet ir apie estetiką ir emociją.
Psichologinė pagalba
- Skubi pagalba 112 esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus gyvybei
- Emocinės paramos linijos:
Jaunimo linija 8 800 28888
Vilties linija 116 123
Vaikų linija 116 111
Sidabrinė linija 8 800 80020
- Visus emocinių paramos tarnybų kontaktus su darbo laikais rasite: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/
- Esant ūmiai psichologinei krizei nemokamas paslaugas teikia psichologinių krizių pagalbos centras į kurį galite kreiptis trumpuoju numeriu 1815. Pagalba yra teikiama organizacijoms, bendruomenėms, asmenų grupėms, šeimoms.
- Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam: www.tuesi.lt
- Nemokamas psichologo konsultacijas be gydytojo siuntimo galima gauti psichikos sveikatos centruose. Daugiau nemokamos pagalbos būdų Vilniaus mieste galite rasti: www.psichikos-sveikata.lt
Paieška nedavė rezultatų