Skaityti daugiau
„Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“ – detektyvinis miuziklas visai šeimai
Populiariausių lietuviškų vaikų knygų herojai Domas ir Tomas išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius į muzikinį nuotykį – miuziklą „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Spektaklis vyks keliuose Lietuvos miestuose, o po kiekvieno jų – susitikimas su knygų autoriumi Tomu Dirgėla, kuris mielai bendrauja su vaikais, fotografuojasi ir pasirašo jų atsineštas knygas.Sausio 13-ąją – papildomas pirmojo lietuviško „Mažasis princas“ miuziklo spektaklis
„Naujoji opera“ ir Vilniaus „Compensa“ koncertų salė jau planuoja kitus metus ir skelbia, jog sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, proga surengs papildomą pirmojo Lietuvoje „Mažojo Princo“ miuziklo spektaklį.Žongliravimas susitinka su magija: į Vilnių atvyksta „Heka“ – eksperimentinis britų pasirodymas iš Gandini Juggling
Rugsėjo 6–7 d. Menų spaustuvėje Vilniuje – naujas tarptautinio scenos menų ciklo HELIUM svečias iš Jungtinės Karalystės. Dviem vakarams scenoje įsikurs išskirtinis žongliravimo ir iliuzijos spektaklis „Heka“, kurį pristato garsus britų kolektyvas Gandini Juggling.Projektas kūnams „ALKIS“ – netradicinis šokio eksperimentas Vilniuje
Spalio 17–19 dienomis kviečiama patirti „ALKĮ“ – šokio meno eksperimentą, peržengiantį įprasto spektaklio ribas. Tai projektas kūnams, kuriame susilieja šokis, garso dizainas, scenografija ir aktyvi žiūrovo patirtis.Renginių rinka kaista: liepą Lietuvoje – „Guns N’ Roses“, Jessica Shy, „Midsummer Vilnius“ ir 1006 km lenktynės
Lietuviška vasara – neprognozuojama, tuo metu renginių rinka liepą bus karšta, kaip niekada. Kauną sudrebins legendiniai rokeriai „Guns N’ Roses“, Palangoje 26-ąjį kartą vyks 1006 km lenktynės, o sostinę šokdins trys iš eilės Jessicos Shy koncertai ir net 11 įspūdingų festivalio „Midsummer Vilnius“ renginių.Vilnius City Opera „Pakartojimo nebus: Makbetas“ – pasaulį stebinantis Lietuvos fenomenas
Praėjusiais metais startavę su kultine Asmik Grigorian Salomėja, Vilnius City Opera kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru antrajam „Pakartojimo nebus“ ciklo vakarui kviečia nerti į amžinųjų klasikų Williamo Shakespeare‘o ir Giuseppe Verdi kūrybą su opera „Makbetas“. Spalio 28 d. vakarą LVSO koncertų salėje, kartu su kitais solistais į sceną lips kadaise čia kaip nedrąsūs „Bohemos“ studentai prisistatę Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas, dabar atliksiantys sudėtingus, aukščiausio vaidybos bei vokalo meistriškumo reikalaujančius vaidmenis.Spektaklis „Lagaminas“ pagal Sergey Davlatov apsakymus – pirmą kartą Vilniuje
2025 m. spalio 20 d. Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, įvyks išskirtinis teatro įvykis – premjerinis spektaklis „Lagaminas“, sukurtas pagal garsaus rašytojo Sergey Davlatov apsakymų motyvus. Vienintelį vakarą Lietuvos žiūrovai galės išvysti jautrų ir ironišką pasakojimą apie išsiskyrimą, atmintį, praeitį ir mus formuojančius išgyvenimus.Kasdienybės komedija „Puolę dievai”
Rolando Atkočiūno režisuota premjera „Puolę dievai“ – istorija apie keturis menininkus, susitikusius pensione praleisti savo senatvės.Šiemet „Sirenose“ – Avinjono festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso spektakliai
Naują trimetę programą tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pradeda šūkiu „Teatras yra ginklas“ ir pristato aktualiausias, bet ne visada patogias visuomenės dilemas nagrinėjančius spektaklius. Šįmet festivalio dėmesio taikiklyje – humanisto, Avinjono teatro festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso kūryba, queer temos ir jas atskleidžiantys lietuvių scenos darbai bei Baltijos ir Šiaurės šalių kūrėjų forumai ir susitikimai.Bilietai.lt valdanti įmonių grupė PLG įsigijo Čekijos ir Slovakijos rinkos lyderę Ticketportal
Lietuvoje Bilietai.lt prekinį ženklą valdanti AS Piletilevi PLG žengė reikšmingą istorinį žingsnį – įsigijo Ticketportal, didžiausią bilietų platinimo platformą Čekijoje ir Slovakijoje. Po šio sandorio Piletilevi PLG metinė bilietų apyvarta padvigubės ir pasieks beveik 600 mln. eurų. Sandoris buvo užbaigtas birželio 12 d. Prahoje.„Bilietai.lt“ pristato naują logotipą ir šūkį – žengia į vizualiai šiuolaikišką erą
Lietuvos bilietų platinimo lyderis „Bilietai.lt“ pristato atnaujintą vizualinį identitetą – naują logotipą ir šūkį „Akimirkos vertos prisiminimų“. Šie pokyčiai žymi reikšmingą žingsnį įmonės istorijoje ir atspindi tiek vietinį atpažįstamumą, tiek tarptautinį kontekstą. Greitu metu atsinaujins ir pati svetainė – www.bilietai.lt, kuri perims naująją vizualinę kalbą.Atviras interviu su Emilija Finagėjevaite – apie santykius, darbą su sužadėtiniu ir sėkmingo projekto tęsinį
„Palinkėčiau sau nurimti ir suprasti, kas gyvenime svarbiausia“, – sako dešimčiai skirtingų veiklų laiko randanti operos solistė Emilija Finagėjevaitė. Atvirame interviu moteris papasakojo apie santykius, intensyvų gyvenimo ritmą bei darbą prie naujo miuziklo Lietuvoje kartu su sužadėtiniu Jonu Sakalausku.Karščiausia vasara Lietuvoje: pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi lietuvių atlikėjai kviečia į nepamirštamą muzikinį sezoną
2025 m. vasara Lietuvoje žada būti karščiausia – šalyje vyks gausybė didelio masto koncertų ir festivalių, kurie pritrauks tūkstančius žiūrovų iš visos Lietuvos ir užsienio. Didžiausiose koncertų erdvėse – nuo stadionų, arenų ar parkų – pasirodys pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi Lietuvos atlikėjai.Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.„Sirenų“ meno vadovė Kristina Savickienė: teatro paskirtis – tyrinėti vidines erdves
Jau daugiau nei dvidešimt metų kiekvieną rudenį Vilniuje sugaudžia sirenos – tos mitinės būtybės, kviečiančios pamatyti įsimintinus šiuolaikinio teatro spektaklius iš užsienio ir ryškiausius šalies kūrėjų darbus. Rugsėjo 25-ąją prasidėsiantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vis keičia veidą, plečia programą, renkasi naujas vietas, gvildena vis naujas aktualias temas. Šeštus metus „Sirenų“ programą kurianti meno vadovė Kristina Savickienė pasakoja, kad dvidešimt pirmasis festivalis telkia dėmesį į erdvę, o po pandemijos pasirinktas trimetis programos planavimo principas pasiteisino, tad natūralu, kad po pamatinių teatro elementų kūno ir žodžio atėjo erdvės eilė. Ar būtų teatras be šių dėmenų ir ką be scenos menų jie reprezentuoja?
2022 metais festivalio „Sirenos“ tema buvo „Kūnas“, 2023-aisiais – „Žodis“, šiemet – „Erdvė“. Pristatant šį trimetį programos principą, sakėte, kad tai atspindi tris pagrindines teatro dedamąsias. Kokių dar minčių turėjote pasirinkdama tris raktinius žodžius?
Buvo daug diskusijų su komanda. Viskas prasidėjo nuo to, kad per pandemiją buvo kvestionuojama, kas apskritai yra teatras. Prisiminiau, kaip japonų režisierius Tadashi Suzuki savo knygoje „Kultūra – tai kūnas“ bandė dedukciniu principu nusakyti, kas gi tai. Jis teigė, kad be scenos, be šviesų, muzikos teatras gali gyvuoti. Net ir be aktoriaus gali būti teatras, tokie, tarkim, yra „Rimini Protokoll“ darbai. Galiausiai Tadashi Suzuki priėjo prie išvados, kad teatras negali gyvuoti be žiūrovo.
Taigi, remiantis tokiais pamąstymais, nusprendėme pasirinkti tris pamatinius teatro elementus: kūną, žodį ir erdvę bei paanalizuoti juos dviem vektoriais. Tai kalbant apie kūną, pirmasis vektorius būtų tai, kas scenos menuose yra kūnas – atlikėjas, aktorius, performeris, kaip jis veikia, o antroji šios sąvokos plotmė – žmogaus kūnas, kaip apie jį kalbame socialinėje erdvėje – jaunystės kultas, senėjimas, savo kūno priėmimas ir pan. Visgi tų metų programa labiausiai buvo apie nukūnintus kūnus – buvo labai daug procesų nuotoliu, technologijų įtraukties, rodėme „Rimini Protokoll“ spektaklį, kuriame vaidino robotas-humanoidas, o ne žmogus.
Kitais metais tema buvo „Žodis“. Tuomet telkėmės į žodžio raišką scenoje ir ką mums reiškia kalba, kaip mes įžodiname dalykus, nagrinėjome politkorektiškumą, pasakojimą, teksto autorystės klausimą. Šiemet tema yra „Erdvė“. Todėl kalbėsime apie pagrindinę erdvę teatre – sceną, o greta svarstysime, kokiose erdvėse gyvename ir kokios yra mūsų vidinės erdvės. Spektakliai palies aplinkosaugos problemas, namų, gimtojo miesto, saugios erdvės ir vidinių erdvių temas. Berinkdama programą supratau, kad vis dėlto teatras – tai įrankis labiau skirtas vidinei erdvei tyrinėti, ir spektaklių apie vidines erdves yra sukuriama daugiausiai.
Tai Tadashio Suzuki įvardinto žiūrovo tarp jūsų pasirinkimų nebuvo? Ar gal bus kitais metais?
Ne, nebuvo. Iš pradžių galvojome šią liniją tęsti, bet kitam trimečiui pasiruošėme kitą viziją – tai bus karo ir pasaulio pabaigos nuojautų tyrinėjimas.
Ar galėtumėt įvardinti, koks spektaklis 2022 metais geriausiai atliepė kūno temą?
Nėra taip paprasta atsakyti. Užsienio spektakliai ją atliepia skirtingu kampu. Tarkim, Phia Menard – labai garsi kūrėja iš Prancūzijos, 2022 m. „Sirenose“ pristatė fizinį spektaklį „Sausasis sezonas“, ir kai kas sakė, kad tai labiau tinka šokio festivaliui, ne teatro. Šis pasirinkimas buvo unikalus – „Sirenose“ įprastai dominuoja tekstiniai, draminiai pastatymai, bet pasirinkus temą „Kūnas“, atsirado galimybė šį įpratimą sulaužyti. Tą spektaklį visgi matau ne kaip šokio spektaklį, nepaisant to, kad jame nėra teksto. Vienas iš tikslų ir buvo – paskatinti teatro žiūrovus pasvarstyti, kurgi šiandien yra riba tarp šokio ir teatro.
Tais pačiais metais rodėme Vokietijos kūrėjų „Rimini Protokoll“ spektaklį „Nejaukos slėnis“ su robotu-humanoidu. Šis kūrinys vertė susimąstyti apie augančią technologijų įtaką mūsų gyvenime, ir ar teatre aktorius gali pakeisti robotai. Ar tokia ateitis įmanoma? Žmogus, kurio kūnas ir biografija tapo to veikėjo prototipu (tai buvo spektaklio dramaturgas Thomas Melle) serga liga, kuri neleistų jam daug keliauti ir pačiam pasakoti savo istorijos scenoje. Taigi, atsiranda ir dar vienas sluoksnis – technologija tarnauja kaip patikimas pakaitalas žmogui.
O koks spektaklis 2023 geriausiai atliepė žodžio temą?
Kalbant apie žodį, pirmiausiai į galvą ateina garsiojo šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklis „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“. Pats žodis pakartojimas rodo, kad tai yra dokumentinė istorija, kuri teatro scenoje yra perpasakojama iš naujo. Ir perpasakojimas veikia. Matome aktorių, kuris lipa į sceną ir sako: „Sveiki, aš esu aktorius, dabar vaidinsiu tą ir tą“, jis prisipažįsta, kad vaidins, mes matome, kaip jis scenoje keičiasi, įkūnydamas personažą, bet poveikis dėl to nesusilpnėja, o atvirkščiai. Juslės tą pasakojimą priima kaip žiaurų ir smurtingą veiksmą, kuria įdomias erdves mūsų sąmonėje. Šis spektaklis labai gerai atskleidžia, koks galingas yra žodis.
Labai įdomu, kuriuo kūriniu Jūs pati didžiuojatės, kad pavyko jį atvežti ir parodyti Lietuvos žiūrovams?
Neabejotinai sudėtingiausia buvo prisikviesti Milo Rau, visgi parodėme ne tik jo spektaklį – jis pats atvyko susitikti su publika. Taip pat ilgai derintos gastrolės buvo su jau minėta Phia Menard, nes išpuolė pandemija, o šiemet – tai įspūdingas kolektyvas „El Conde de Torrefiel“ ir jų spektaklis „Vidinis paveikslas“. Šis kolektyvas įdomus tuo, kad du pagrindiniai kūrėjai yra dramaturgai, tad jų kūriniuose esminis veikėjas yra tekstas. Jų spektakliuose esama atlikėjų, tačiau jie nekalba – tekstas yra titrų lentoje, ir jis perteikia, atrodytų, ir atlikėjų, ir žiūrovų mintis. Tai yra specifinė šio kolektyvo išvystyta spektaklio kūrimo metodika.
Šiemet festivalis „Sirenos“ telkiasi į erdvę. Kokias erdves norite atverti žiūrovams?
Kaskart atėjęs į teatrą žiūrovas turi rasti tas dureles ir atverti erdvę savo galvoje pats. Kartais tai įvyksta be didelių pastangų, o kitąsyk tenka spektaklį pažiūrėti kelis kartus, kol atsikoduoja jo prasmės, perskaityti dar pjesės tekstą po to, kartais spektaklis nepaleidžia ir kelias dienas po to. Šiemetinio festivalio spektakliuose atsikartoja erdvės, kuriose gyvename ir praleidžiame jaukias kasdienines akimirkas: miestas, kuriame gyvename, vietos, kuriose jaučiamės saugiai: namai, skverelis greta jų, parduotuvė, kur apsiperkame, močiutės virtuvė, kur ji kepa blynus, aikštelė , kurioje žaidei, kai buvai vaikas ir kurioje galbūt galės žaisti tavo vaikai, jei mūsų planeta vis dar bus tokia kokia yra.
Ir dar spektakliuose išryškėja erdvės, glūdinčios žmoguje, būna, kad dėl tam tikrų išgyvenimų jos atsiveria, kai net nežinome jas esant. O kartais po didelių trauminių patirčių ribos tarp vidinių ir išorinių erdvių išsitrina. Darbai iš Ukrainos svarsto apie erdvę, kurią esi pasiruošęs ginti, nes ji tau gyvybiškai svarbi, apie gyvenimą emigracijoje, kai netenki savo namų, savo vietų ir tenka atverti naujas erdves viduje.
Taigi viskas susipina į vieną temą – ir vidinis paveikslas, analizuojantis fikciją bei realybę, ir realias erdves nagrinėjantys spektakliai.
Kokia bus Lietuvos teatro vitrina?
Ji nėra susijusi su erdvės tema, bet vitrina niekada nesilaiko bendros temos, ją kuruoja vis kiti teatro žmonės. Šiemet lietuviškų spektaklių programą sudarė teatrologės Kristina Steiblytė ir Alma Braškytė, ir kiek teko dalyvauti bendrose diskusijose, buvo labai įdomu, nes vyko daug įdomių dialogų, kuratorių nuomonės neretai išsiskirdavo. Tad priėmusios sprendimus dėl vitrinos programos, kuratorės nusprendė, kad lietuviškoji programa su festivalio tema bus susijusi tuo, kad skirtingi požiūrio taškai, nesutarimai kuria erdvę dialogui. Tikiu, kad kiekvienas iš tų dešimt atrinktų spektaklių duos žiūrovui erdvę apmąstymams, pokalbiams, leis susipažinti su įvairių kartų kūrėjais, skirtingų miestų teatrų darbais.
Ar erdvė (ta tiesiogine prasme) svarbi spektakliui? Kai ta pati scenografija, rekvizitas yra išdėliojami kitame teatre, aktoriai pasakoja tą pačią istoriją, vizualiai viskas atrodo labai panašiai, tik kitoje erdvėje.
Manau, kad neišvengiamai. Galima vėl prisiminti Tadashį Suzuki, kuris yra labai daug rašęs, kaip mus visus veikia erdvė. Jei nakvojame ne savo namuose, dažnai naktį prabundame, neišsimiegame. Psichika tiesiogiai susijusi su tuo, kaip jaučiamės konkrečioje vietoje, net atsiminimai yra veikiami erdvės, kurioje viskas vyko. Neuromokslininkai teigia, kad mūsų atsiminimai išsidėstę žemėlapio principu. Manau, kad su spektakliu yra taip pat, kadangi tai yra susitikimas tarp kūrėjų ir žiūrovų, jis kinta priklausomai nuo erdvės ir ten esančių žmonių.
Man įstrigusios Timo Etchellso, Didžiosios Britanijos kūrėjo, pagrindinio „Forced Entertainment“ režisieriaus ir dramaturgo mintys, kad kai aktorius ateina į sceną ir sako veikėjo eilutes, salėje susirinkę žiūrovai jau sėdi su savo mintimis galvose, todėl spektaklio tekstas tampa daugialypis, kuriamas čia ir dabar. Mąstant apie erdvę įdomus ir kitas jo įvardintas architektūrinis aspektas – kad nėra pasaulyje teatro erdvės atitikmens, kuris būtų suprojektuotas taip, kad vienas žmogus yra 600 ar 1000 žiūrovų akių centre, kiekvieną jo atodūsį ir gestą jie girdi ir mato.
Erdvė, kurioje gyvename, plačiąja prasme – mūsų planeta. Kaip dabar žmonės elgiasi su šia erdve? Festivalyje bus paliestos kelios ekologijos problemos spektakliuose „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“, žemes niokojantis Rusijos ir Ukrainos karas spektakliuose „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ ir „Šiandien niekas nežuvo“.
Kalbant apie klimato krizę, išties prognozės yra labai liūdnos. Daugelis žmonių supranta ir mato, kad pasaulis keičiasi, rūšys nyksta, planeta nesugrąžinamai kinta, bet esame tokie padarai, kad mums labai sunku kažką paaukoti ir kolektyvinius dalykus iškelti virš savo asmeninio komforto bei gerovės.
Visgi, reikia galvoti apie pozityvią ateitį ir ieškoti gerųjų scenarijų, svarbu iš negatyvo kurti konstruktyvą. Šia prasme teatras yra labai svarbus – ir kaip aktyvizmo skatinimo priemonė, ir kaip parodymas, kad taip, yra blogai, bet šiandien, dabar, visi mes turime galimybę pakeisti ateitį.
Karas ir ekologija – gan dažnai teatre aptariamos temos. Visgi Jūs, festivalio vadovė, tikriausiai žiūrite kelis žingsnius į priekį. Kokios temos Jums yra įdomiausios, kokius spektaklius festivaliuose skubate pamatyti pirmiausiai?
Mane neretai sudomina tos temos, kurias iškelia visai jauni kūrėjai, dažnai apie jas iki tol nebūnu nieko girdėjusi. Tai įvairios virtualaus buvimo formos, sunkumai ieškant partnerio online, neviltis ekologinės katastrofos ir karų akivaizdoje, identiteto paieškos eksperimentuojant savo kūnu. Jauni kūrėjai dažnai traktuoja savo gyvenimą kaip kūrinį, imasi labai drąsių, netgi save žalojančių eksperimentų, meninių tyrimų. Tokie kūriniai priverčia suprasti, kad nors gyvename kartu, tuose pačiuose miestuose ir miesteliuose, jaunimo realybė yra visai kitokia, vyresniems sunkiai perprantama.
Taip, teatre yra temų, kurios nuolat kartojasi – identitetas, laisvė, mes ir jie, atskirtis. Gal jos ir yra „nuzulintos“ ir baisiai atsibodusios, bet jei pamatai gerą spektaklį ta tema, ji atsiveria naujomis spalvomis ir net pamiršti, kad tai seniai aptarinėjamos problemos. Manau, kad svarbu ne kokia tema, o kokia prieiga yra pasirinkta, ir kaip ji veikia, kiek rezonuoja su tavo patirtimis konkrečiu gyvenimo etapu. Tam tikros temos turbūt yra tiesiog suaugusios su teatru ir niekaip neišsemiamos.
Kas iš paskutinių matytų spektaklių Jus labiausiai paveikė?
Vienas iš labiausiai įstrigusių darbų yra tas, apie kurį jau nemažai rašė ir Lietuvos teatro kritikės – Carolinos Bianchi spektaklis „Goodnight Cinderella“. Scenoje matome moterį, kuri užsiima savižala – išgeria vaistų, vadinamų rape-drug ir bekalbėdama „išsijungia“, spektaklis toliau vyksta be jos. Tai primena Marinos Abramovič performansus, kūrinys kalba apie prieš moteris nukreiptą smurtą, femicidą. Man šis spektaklis yra įdomus ir kitu aspektu – matau kylančią savižalos bangą teatre. Panaši banga teatre buvo 1970-1980 metais, perkeliavo Europą, o dabar ji sugrįžta. Įdomu, kodėl būtent šiuo metu – ar tam įtakos turi karas, ar dideli konfliktai, poliarizacijos? Gal tai ir paties menininko noras parodyti tikrą skausmą, ne vaidinti. Akivaizdu, kad publiką tai domina.
Ar jau turite „Sirenų“ programos viziją ateinantiems metams? Gal galite apie ją papasakoti?
Taip, turime sumanymą, bet jo atskleisti kol kas nenoriu. Daug su kolegomis festivalyje kalbėjome, kokias kryptis pasirinkti ir norėjosi likti nuoširdiems prieš save pačius, nes jaučiamės tarsi gyventume išnykimo laikais. Atrodo, kad pasaulis eina į aklavietę. Norisi paanalizuoti, kaip mes, žmonės, su tuo gyvename: ar bėgame, ar priimame, ar kovojame, ar kuriame naujus scenarijus išgyventi. Apie tai bus ateinantys trys metai.
Tai vėl kuriate programą trejiems metams? Ką duoda toks trimetis programos formavimas?
Mes gyvename trimečiu finansavimo ciklu, tai kitaip ir neišeina. Viskas gan pragmatiška, tačiau trimetis planavimas yra gera proga iškart įsivaizduoti trejus būsimus metus. Tai duoda aiškumo mums visiems, kurie dirba festivalyje, nes jau iš anksto galime galvoti apie tai, kokia kasmet bus programa, kas į ją įsitrauks, kaip bus formuojamos festivalio edukacinė programa, diskusijos, su kuo tiktų vienais ar kitais metais bendradarbiauti.
2022 metais festivalio „Sirenos“ tema buvo „Kūnas“, 2023-aisiais – „Žodis“, šiemet – „Erdvė“. Pristatant šį trimetį programos principą, sakėte, kad tai atspindi tris pagrindines teatro dedamąsias. Kokių dar minčių turėjote pasirinkdama tris raktinius žodžius?
Buvo daug diskusijų su komanda. Viskas prasidėjo nuo to, kad per pandemiją buvo kvestionuojama, kas apskritai yra teatras. Prisiminiau, kaip japonų režisierius Tadashi Suzuki savo knygoje „Kultūra – tai kūnas“ bandė dedukciniu principu nusakyti, kas gi tai. Jis teigė, kad be scenos, be šviesų, muzikos teatras gali gyvuoti. Net ir be aktoriaus gali būti teatras, tokie, tarkim, yra „Rimini Protokoll“ darbai. Galiausiai Tadashi Suzuki priėjo prie išvados, kad teatras negali gyvuoti be žiūrovo.
Taigi, remiantis tokiais pamąstymais, nusprendėme pasirinkti tris pamatinius teatro elementus: kūną, žodį ir erdvę bei paanalizuoti juos dviem vektoriais. Tai kalbant apie kūną, pirmasis vektorius būtų tai, kas scenos menuose yra kūnas – atlikėjas, aktorius, performeris, kaip jis veikia, o antroji šios sąvokos plotmė – žmogaus kūnas, kaip apie jį kalbame socialinėje erdvėje – jaunystės kultas, senėjimas, savo kūno priėmimas ir pan. Visgi tų metų programa labiausiai buvo apie nukūnintus kūnus – buvo labai daug procesų nuotoliu, technologijų įtraukties, rodėme „Rimini Protokoll“ spektaklį, kuriame vaidino robotas-humanoidas, o ne žmogus.
Kitais metais tema buvo „Žodis“. Tuomet telkėmės į žodžio raišką scenoje ir ką mums reiškia kalba, kaip mes įžodiname dalykus, nagrinėjome politkorektiškumą, pasakojimą, teksto autorystės klausimą. Šiemet tema yra „Erdvė“. Todėl kalbėsime apie pagrindinę erdvę teatre – sceną, o greta svarstysime, kokiose erdvėse gyvename ir kokios yra mūsų vidinės erdvės. Spektakliai palies aplinkosaugos problemas, namų, gimtojo miesto, saugios erdvės ir vidinių erdvių temas. Berinkdama programą supratau, kad vis dėlto teatras – tai įrankis labiau skirtas vidinei erdvei tyrinėti, ir spektaklių apie vidines erdves yra sukuriama daugiausiai.
Tai Tadashio Suzuki įvardinto žiūrovo tarp jūsų pasirinkimų nebuvo? Ar gal bus kitais metais?
Ne, nebuvo. Iš pradžių galvojome šią liniją tęsti, bet kitam trimečiui pasiruošėme kitą viziją – tai bus karo ir pasaulio pabaigos nuojautų tyrinėjimas.
Ar galėtumėt įvardinti, koks spektaklis 2022 metais geriausiai atliepė kūno temą?
Nėra taip paprasta atsakyti. Užsienio spektakliai ją atliepia skirtingu kampu. Tarkim, Phia Menard – labai garsi kūrėja iš Prancūzijos, 2022 m. „Sirenose“ pristatė fizinį spektaklį „Sausasis sezonas“, ir kai kas sakė, kad tai labiau tinka šokio festivaliui, ne teatro. Šis pasirinkimas buvo unikalus – „Sirenose“ įprastai dominuoja tekstiniai, draminiai pastatymai, bet pasirinkus temą „Kūnas“, atsirado galimybė šį įpratimą sulaužyti. Tą spektaklį visgi matau ne kaip šokio spektaklį, nepaisant to, kad jame nėra teksto. Vienas iš tikslų ir buvo – paskatinti teatro žiūrovus pasvarstyti, kurgi šiandien yra riba tarp šokio ir teatro.
Tais pačiais metais rodėme Vokietijos kūrėjų „Rimini Protokoll“ spektaklį „Nejaukos slėnis“ su robotu-humanoidu. Šis kūrinys vertė susimąstyti apie augančią technologijų įtaką mūsų gyvenime, ir ar teatre aktorius gali pakeisti robotai. Ar tokia ateitis įmanoma? Žmogus, kurio kūnas ir biografija tapo to veikėjo prototipu (tai buvo spektaklio dramaturgas Thomas Melle) serga liga, kuri neleistų jam daug keliauti ir pačiam pasakoti savo istorijos scenoje. Taigi, atsiranda ir dar vienas sluoksnis – technologija tarnauja kaip patikimas pakaitalas žmogui.
O koks spektaklis 2023 geriausiai atliepė žodžio temą?
Kalbant apie žodį, pirmiausiai į galvą ateina garsiojo šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklis „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“. Pats žodis pakartojimas rodo, kad tai yra dokumentinė istorija, kuri teatro scenoje yra perpasakojama iš naujo. Ir perpasakojimas veikia. Matome aktorių, kuris lipa į sceną ir sako: „Sveiki, aš esu aktorius, dabar vaidinsiu tą ir tą“, jis prisipažįsta, kad vaidins, mes matome, kaip jis scenoje keičiasi, įkūnydamas personažą, bet poveikis dėl to nesusilpnėja, o atvirkščiai. Juslės tą pasakojimą priima kaip žiaurų ir smurtingą veiksmą, kuria įdomias erdves mūsų sąmonėje. Šis spektaklis labai gerai atskleidžia, koks galingas yra žodis.
Labai įdomu, kuriuo kūriniu Jūs pati didžiuojatės, kad pavyko jį atvežti ir parodyti Lietuvos žiūrovams?
Neabejotinai sudėtingiausia buvo prisikviesti Milo Rau, visgi parodėme ne tik jo spektaklį – jis pats atvyko susitikti su publika. Taip pat ilgai derintos gastrolės buvo su jau minėta Phia Menard, nes išpuolė pandemija, o šiemet – tai įspūdingas kolektyvas „El Conde de Torrefiel“ ir jų spektaklis „Vidinis paveikslas“. Šis kolektyvas įdomus tuo, kad du pagrindiniai kūrėjai yra dramaturgai, tad jų kūriniuose esminis veikėjas yra tekstas. Jų spektakliuose esama atlikėjų, tačiau jie nekalba – tekstas yra titrų lentoje, ir jis perteikia, atrodytų, ir atlikėjų, ir žiūrovų mintis. Tai yra specifinė šio kolektyvo išvystyta spektaklio kūrimo metodika.
Šiemet festivalis „Sirenos“ telkiasi į erdvę. Kokias erdves norite atverti žiūrovams?
Kaskart atėjęs į teatrą žiūrovas turi rasti tas dureles ir atverti erdvę savo galvoje pats. Kartais tai įvyksta be didelių pastangų, o kitąsyk tenka spektaklį pažiūrėti kelis kartus, kol atsikoduoja jo prasmės, perskaityti dar pjesės tekstą po to, kartais spektaklis nepaleidžia ir kelias dienas po to. Šiemetinio festivalio spektakliuose atsikartoja erdvės, kuriose gyvename ir praleidžiame jaukias kasdienines akimirkas: miestas, kuriame gyvename, vietos, kuriose jaučiamės saugiai: namai, skverelis greta jų, parduotuvė, kur apsiperkame, močiutės virtuvė, kur ji kepa blynus, aikštelė , kurioje žaidei, kai buvai vaikas ir kurioje galbūt galės žaisti tavo vaikai, jei mūsų planeta vis dar bus tokia kokia yra.
Ir dar spektakliuose išryškėja erdvės, glūdinčios žmoguje, būna, kad dėl tam tikrų išgyvenimų jos atsiveria, kai net nežinome jas esant. O kartais po didelių trauminių patirčių ribos tarp vidinių ir išorinių erdvių išsitrina. Darbai iš Ukrainos svarsto apie erdvę, kurią esi pasiruošęs ginti, nes ji tau gyvybiškai svarbi, apie gyvenimą emigracijoje, kai netenki savo namų, savo vietų ir tenka atverti naujas erdves viduje.
Taigi viskas susipina į vieną temą – ir vidinis paveikslas, analizuojantis fikciją bei realybę, ir realias erdves nagrinėjantys spektakliai.
Kokia bus Lietuvos teatro vitrina?
Ji nėra susijusi su erdvės tema, bet vitrina niekada nesilaiko bendros temos, ją kuruoja vis kiti teatro žmonės. Šiemet lietuviškų spektaklių programą sudarė teatrologės Kristina Steiblytė ir Alma Braškytė, ir kiek teko dalyvauti bendrose diskusijose, buvo labai įdomu, nes vyko daug įdomių dialogų, kuratorių nuomonės neretai išsiskirdavo. Tad priėmusios sprendimus dėl vitrinos programos, kuratorės nusprendė, kad lietuviškoji programa su festivalio tema bus susijusi tuo, kad skirtingi požiūrio taškai, nesutarimai kuria erdvę dialogui. Tikiu, kad kiekvienas iš tų dešimt atrinktų spektaklių duos žiūrovui erdvę apmąstymams, pokalbiams, leis susipažinti su įvairių kartų kūrėjais, skirtingų miestų teatrų darbais.
Ar erdvė (ta tiesiogine prasme) svarbi spektakliui? Kai ta pati scenografija, rekvizitas yra išdėliojami kitame teatre, aktoriai pasakoja tą pačią istoriją, vizualiai viskas atrodo labai panašiai, tik kitoje erdvėje.
Manau, kad neišvengiamai. Galima vėl prisiminti Tadashį Suzuki, kuris yra labai daug rašęs, kaip mus visus veikia erdvė. Jei nakvojame ne savo namuose, dažnai naktį prabundame, neišsimiegame. Psichika tiesiogiai susijusi su tuo, kaip jaučiamės konkrečioje vietoje, net atsiminimai yra veikiami erdvės, kurioje viskas vyko. Neuromokslininkai teigia, kad mūsų atsiminimai išsidėstę žemėlapio principu. Manau, kad su spektakliu yra taip pat, kadangi tai yra susitikimas tarp kūrėjų ir žiūrovų, jis kinta priklausomai nuo erdvės ir ten esančių žmonių.
Man įstrigusios Timo Etchellso, Didžiosios Britanijos kūrėjo, pagrindinio „Forced Entertainment“ režisieriaus ir dramaturgo mintys, kad kai aktorius ateina į sceną ir sako veikėjo eilutes, salėje susirinkę žiūrovai jau sėdi su savo mintimis galvose, todėl spektaklio tekstas tampa daugialypis, kuriamas čia ir dabar. Mąstant apie erdvę įdomus ir kitas jo įvardintas architektūrinis aspektas – kad nėra pasaulyje teatro erdvės atitikmens, kuris būtų suprojektuotas taip, kad vienas žmogus yra 600 ar 1000 žiūrovų akių centre, kiekvieną jo atodūsį ir gestą jie girdi ir mato.
Erdvė, kurioje gyvename, plačiąja prasme – mūsų planeta. Kaip dabar žmonės elgiasi su šia erdve? Festivalyje bus paliestos kelios ekologijos problemos spektakliuose „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“, žemes niokojantis Rusijos ir Ukrainos karas spektakliuose „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ ir „Šiandien niekas nežuvo“.
Kalbant apie klimato krizę, išties prognozės yra labai liūdnos. Daugelis žmonių supranta ir mato, kad pasaulis keičiasi, rūšys nyksta, planeta nesugrąžinamai kinta, bet esame tokie padarai, kad mums labai sunku kažką paaukoti ir kolektyvinius dalykus iškelti virš savo asmeninio komforto bei gerovės.
Visgi, reikia galvoti apie pozityvią ateitį ir ieškoti gerųjų scenarijų, svarbu iš negatyvo kurti konstruktyvą. Šia prasme teatras yra labai svarbus – ir kaip aktyvizmo skatinimo priemonė, ir kaip parodymas, kad taip, yra blogai, bet šiandien, dabar, visi mes turime galimybę pakeisti ateitį.
Karas ir ekologija – gan dažnai teatre aptariamos temos. Visgi Jūs, festivalio vadovė, tikriausiai žiūrite kelis žingsnius į priekį. Kokios temos Jums yra įdomiausios, kokius spektaklius festivaliuose skubate pamatyti pirmiausiai?
Mane neretai sudomina tos temos, kurias iškelia visai jauni kūrėjai, dažnai apie jas iki tol nebūnu nieko girdėjusi. Tai įvairios virtualaus buvimo formos, sunkumai ieškant partnerio online, neviltis ekologinės katastrofos ir karų akivaizdoje, identiteto paieškos eksperimentuojant savo kūnu. Jauni kūrėjai dažnai traktuoja savo gyvenimą kaip kūrinį, imasi labai drąsių, netgi save žalojančių eksperimentų, meninių tyrimų. Tokie kūriniai priverčia suprasti, kad nors gyvename kartu, tuose pačiuose miestuose ir miesteliuose, jaunimo realybė yra visai kitokia, vyresniems sunkiai perprantama.
Taip, teatre yra temų, kurios nuolat kartojasi – identitetas, laisvė, mes ir jie, atskirtis. Gal jos ir yra „nuzulintos“ ir baisiai atsibodusios, bet jei pamatai gerą spektaklį ta tema, ji atsiveria naujomis spalvomis ir net pamiršti, kad tai seniai aptarinėjamos problemos. Manau, kad svarbu ne kokia tema, o kokia prieiga yra pasirinkta, ir kaip ji veikia, kiek rezonuoja su tavo patirtimis konkrečiu gyvenimo etapu. Tam tikros temos turbūt yra tiesiog suaugusios su teatru ir niekaip neišsemiamos.
Kas iš paskutinių matytų spektaklių Jus labiausiai paveikė?
Vienas iš labiausiai įstrigusių darbų yra tas, apie kurį jau nemažai rašė ir Lietuvos teatro kritikės – Carolinos Bianchi spektaklis „Goodnight Cinderella“. Scenoje matome moterį, kuri užsiima savižala – išgeria vaistų, vadinamų rape-drug ir bekalbėdama „išsijungia“, spektaklis toliau vyksta be jos. Tai primena Marinos Abramovič performansus, kūrinys kalba apie prieš moteris nukreiptą smurtą, femicidą. Man šis spektaklis yra įdomus ir kitu aspektu – matau kylančią savižalos bangą teatre. Panaši banga teatre buvo 1970-1980 metais, perkeliavo Europą, o dabar ji sugrįžta. Įdomu, kodėl būtent šiuo metu – ar tam įtakos turi karas, ar dideli konfliktai, poliarizacijos? Gal tai ir paties menininko noras parodyti tikrą skausmą, ne vaidinti. Akivaizdu, kad publiką tai domina.
Ar jau turite „Sirenų“ programos viziją ateinantiems metams? Gal galite apie ją papasakoti?
Taip, turime sumanymą, bet jo atskleisti kol kas nenoriu. Daug su kolegomis festivalyje kalbėjome, kokias kryptis pasirinkti ir norėjosi likti nuoširdiems prieš save pačius, nes jaučiamės tarsi gyventume išnykimo laikais. Atrodo, kad pasaulis eina į aklavietę. Norisi paanalizuoti, kaip mes, žmonės, su tuo gyvename: ar bėgame, ar priimame, ar kovojame, ar kuriame naujus scenarijus išgyventi. Apie tai bus ateinantys trys metai.
Tai vėl kuriate programą trejiems metams? Ką duoda toks trimetis programos formavimas?
Mes gyvename trimečiu finansavimo ciklu, tai kitaip ir neišeina. Viskas gan pragmatiška, tačiau trimetis planavimas yra gera proga iškart įsivaizduoti trejus būsimus metus. Tai duoda aiškumo mums visiems, kurie dirba festivalyje, nes jau iš anksto galime galvoti apie tai, kokia kasmet bus programa, kas į ją įsitrauks, kaip bus formuojamos festivalio edukacinė programa, diskusijos, su kuo tiktų vienais ar kitais metais bendradarbiauti.
Paieška nedavė rezultatų