Skaityti daugiau
Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Didžiausi gegužės renginiai Lietuvoje: Michaelas Kiwanuka, Martin Garrix, Marijonas Mikutavičius ir „Led Zeppelin“ legenda
Gegužę Lietuvos renginių rinka įkais it vasaros saulė. Vilnių aplankys britų žvaigždė Michaelas Kiwanuka ir „Led Zeppelin“ legenda Robertas Plantas, Kauną drebins didžėjai ATB, Martin Garrix ir Benny Bennasi, tuo metu Raudonės pilies festivalyje atmosferą kaitins Marijono Mikutavičiaus šou.Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Vilniuje – labdaringa „Mažojo Princo“ miuziklo išankstinė premjera
Trečiadienį Vilniuje vyko ypatinga miuziklo „Mažasis Princas“ išankstinė premjera, kurią nemokamai stebėjo daugiau nei 1000 iššūkius patiriančių žmonių, tarp kurių – 500 vaikų, globojamų labdaros organizacijų Maltiečiai, „Gelbėkit vaikus“, „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ bei „SOS Vaikų kaimai“, kuriems bilietus dovanojo prekybos tinklas „Maxima“.„Pietinia kronikų“ istorija tęsiasi – Edita šoka į teatro sceną
Filmo „Pietinia kronikas“ gerbėjai turėtų suklusti – birželio 5 ir 6 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į išskirtinę premjerą „Šok, Edita, šok“, kuria bus atidarytas trečią kartą rengiamas scenos menų festivalis miesto erdvėse „Teatrodromas“. Pagal Rimanto Kmitos pjesę kuriamas spektaklis – tarsi „Pietinia kronikų“ plėtinys teatro scenoje, tik čia pasakojama merginos – vienos iš romano veikėjų – Editos versija.Gatvės teatro spektaklis ''Beton, beton I love you''
Gatvės teatro spektaklis ,,Beton, beton I love you'' yra paremtas tikromis istorijomis apie vaikystės ir paauglystės prisiminimus. Istorijos yra surinktos iš žmonių kurie augo 2000-ųjų pradžioje. Šie žmonės, kurių pasakojimus aktoriai įkūnija, gyveno blokinių pastatų kiemuose, kuriuose vyko kiemų mūšiai, vaikiškos pramogos gatvėje, laiko leidimas laiptinėse, smėlio dėžėje. O kasdienybę paženklino kieme ir rajone sutikti žmonės, kurie sukūrė pasaulį su savo taisyklėmis.Vilniaus tango teatras - Kai tango prabyla lietuviškai
Jau seniai brendo mintis atgaivinti tarpukaryje Lietuvoje skambėjusius tango kūrinius Vilniaus tango teatro scenoje. Tango, gimęs Argentinoje, perskrodęs vandenyną ir klajojęs po Europą, XX a. pradžioje užklydo ir į Lietuvą. Čia jis buvo sutiktas dviprasmiškai – juo ir žavėtasi, ir piktintasi, kaip ir visur kitur.Vienišo žmogaus tyla spektaklyje „Chroma“: pokalbis su Naubertu Jasinsku
Šį savaitgalį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) kartu su Valstybiniu Jaunimo teatru pakvies į premjerą „Chroma“. Spektaklį apie vienatvę, tylą ir ryšio ilgesį kuria Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas. Įkvėpta Thomo Manno ir Dereko Jarmano kūrybos, „Chroma“ kviečia pabūti – ne skubėti, ne ieškoti atsakymų, o išbūti akimirką, kurioje daug tylos, bet dar daugiau jausmo. Artėjant premjerai – pokalbis su vienu iš spektaklio kūrėjų, režisieriumi Naubertu Jasinsku.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.Baletas vaikams ''Karlas ir gėlės''
"Karlas ir gėlės", tai Baltijos baleto teatro (BBT) spektaklis mažiesiems žiūrovams . Balete skamba nepakartojama Patrick Doyle muzika, iš "Hario Poterio" filmų garso takelių. Pagrindinis herojus Karlas, atlieka magiškus burtų triukus, stebindamas visus žiūrovus ne tik efektinga baleto technika, bet ir smagiais pokštais. Pasaka iliustruojama vaizdo instaliacijomis, kurios padeda vaikams aiškiai suprasti baleto libretą.Nesuvaržytos aistros: naujas šokio spektaklis prikels garsiosios Žemaitės fenomeną Naujas šokio spektaklis – apie visas po Žemaitės skara kunkuliavusias aistras
Meilei ir kūrybai amžiaus cenzo nėra: ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Pasak kūrėjų, rašytojos Žemaitės fenomenas su visais intriguojančiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl specialiai Žemaitės metams skirtas projektas į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.„Šokis jungia“ žinute ir tema naująjį sezoną pasitinka Vilniaus miesto šokio teatras ir mokykla „Low Air“. Choreografai ir šokėjai Airida Gudaitė bei Laurynas Žakevičius teigia, kad apie jautrius, bet visuomenei svarbius emocinės sveikatos ir santykio su savimi klausimus dar tik pradedame kalbėti, o stigmų nekalbėti yra daugiau nei drąsos atsiverti. „Kurti ir kalbėti per meną apie žmogų ir jo iššūkius bus visada svarbu“, – sako kūrėjai, kartu su trupe iš Vokietijos pradėję ruoštis būsimai tarptautinei spektaklio „Lustopia“ premjerai bei jau rugsėjo 8 d. kviesiantys ne tik kartu paminėti dešimtąjį mokyklos gimtadienį, bet ir jungtis šokio bendrystei atvirose pamokose. Apie judesio naudą, atgimstantį gatvės šokio festivalį, tęsiamus projektus ir matomas ateities perspektyvas – mūsų pokalbyje. Naująjį, jau 12-ą sezoną pradėjote dar gerokai iki jo oficialios pradžios, Menų spaustuvėje du kartus parodytas partnerių iš Vokietijos Silke Z. ir „Die Metabolisten“ šokio trilogija „With Us“. Tai sutapo ir su pirmųjų būsimo spektaklio-koprodukcijos „Lustopia“ repeticijų pradžia. Abu spektakliai atliepia sezono temą bei kalba apie emocinę sveikatą ir šokio, galinčio sujungti skirtingų kartų ir galimybių žmones, poveikį. Kuo svarbi kūrybinė partnerystė su Silke Z. bei ką jums reiškia, kad toks spektaklis, kaip „Lustopia“ papildys jūsų teatro repertuarą? Airida Gudaitė: Tai – pirmasis mūsų bendras kūrybinis darbas drauge su tarptautine trupe bei vokiečių choreografe Silke Z. Šiame procese esame trys choroegrafai, tad susitarti, apjungti idėjas, priimti, paleisti, argumentuoti jas reikalauja pastangų. Šiame procese yra daug pagarbos, susiklausymo, ramina, kad atsakomybe dalinamės tryse. Silke Z. yra nuostabi choreografė, jaučiasi jos ilgametė patirtis su įvairaus amžiaus ir gebėjimų šokėjais. Principai, kuriais ji vadovaujasi procese, bendrystė kuriant, gebėjimas įtraukti, klausti, išklausyti, priimti, darbo kultūra, disciplina, visiškas atsidavimas procesui įkvepia ir moko nešvaistyti laiko nereikalingoms diskusijoms ar savo ego glostymui. Būtent Silke Z. pakvietė mus jungtis į komandą ir atsinešė pradinę „Lustopijos“ idėją: per skirtingus kūnus nerti į bendrystės ir džiaugsmo, malonumo paieškas judant drauge ir po vieną savuose kūnuose, jo nepatogumuose ir susivaržymuose, ieškoti priėmimo būdų. Spektaklyje šoka skirtingo amžiaus, gebėjimų ir patirčių šokėjai iš Lietuvos ir Vokietijos. Tuo spektaklis ir unikalus – jis kalba apie labai skirtingų kūnų, identitetų patirtis visuomenėje. Laurynas Žakevičius: Šis spektaklis, partnerystė ir visas procesas iti auginantys. Daug mokomės ir dalinamės, nuo tarptautinio biudžeto generavimo ir valdymo iki kūrybinių pasirinkimų tarp trijų choreografų. Pati kūryba labai ikvepia, nes spektaklio šokėjai reprezentuoja skirtingą amžių, identitetą, lytį, fizinę ir intelektinę įvairovę. Tai kartu ir pirmoji „Low Air“ tokio mąsto tarptautinė koprodukcija, kurios pasaulinė premjera vyks svetur. Svarbu ir tuo, kad spektaklis tampa įrankiu mums tarpusavyje, o vėliau ir su žiūrovu kalbėtis apie įtrauktį scenos meno kontekstuose. Spektaklio unikalumo niekaip nenorime išskirti. Kuriame meno kūrinį, tad labai tikimės, kad žiūrovai jį matys ne kaip socialinį projektą, o būtent kaip scenos meno kūrinį. Kaip su emocinės sveikatos ir šokio sąveikos problematika ir tema susiduriate jūs patys? Kokios patirtys paskatino apie tai kalbėti? Airida: Emocijos susijusios su kūno fiziologija. Fizinė raiška padeda aiškiau suprasti savo kūną, jo santykį su aplinka, išreikšti emocijas, paleisti sunkias mintis. Kasdien dirbama su kūnu, stebiu kaip jis įsitempia stresinėse situacijose, kaip padažnėja kvėpavimas, atsiranda blokai, sąstingis, abejingumas, mieguistumas, dingsta raumenų tonusas. Reflektuodama savo emocijas pastebėjau, kad judesio ir šokio man labiausiai ir norisi tada, kai atsiduriu tokiose situacijose. Per neverbalią judesio kalbą man yra lengviau paleisti įtampą ir tada įsileisti pokalbį verbalia kalba. Šokis padėjo atlaikyti staigią artimo netektį, matau kaip jis atveria pokalbiui jaunus žmones, kiek džiaugsmo suteikia savivertės ugdyme. Laurynas: Šokis ir judesys man padeda kiekvieną dieną. Savo kūnu jaučiu kai nešoku. Pagal išsilavinimą esu socialinis pedagogas, o nuo jaunystės dirbau su ir tarp socialiai jautrių klausimų ir žmonių, kaip edukatorius, asmeninis slaugytojas, socialinis pedagogas bei menininkas. Mane domina ir platesni nelygybės ar socialinės gerovės klausimai. Aplinkoje matau labai daug galimybių bei potencialo ir tikiu, kad kiekvienas turi teisę jomis pasinaudoti. Kokią realią naudą tarp šokio, judesio ir emocinės sveikatos gerovės matote savo, kaip choreografų ir mokytojų, kasdienėje praktikoje? Laurynas: Labai tiesioginė kasdienė emocijų iškrova ir atvirkščiai. Taip pat, fizinė veikla kūnui, kuri yra ir puiki alternatyva sportui. Kaip choreografui labai didelis įkvėpimas dalintis viena erdve su tiek daug įvairiausių kūnų, iš kurių pasisemiu labai daug judesio ir judėjimo sprendimų, charakterio ar emocijų transliavimo pavyzdžių. Jaučiu, kad per kitą žmogų galima kalbėti su savimi ir aplinka. Mokydamas šokio labai daug sužinau apie savo kūną, jo ribotumus, psichines ir emocines būsenas, nerimą ir stresą. Jaučiu, kad formuojasi kūrybiški sprendimai ir kitose gyvenimo srityse. Dažnai sakoma, kad reikia padėti pirma sau, o tada jau gali mėginti padėti kitam. Jaučiu, darbas su žmonėmis padeda man kaip asmenybei ir žmogui augti. Džiugina, kai žmogus bijojęs viešo kalbėjimo, žengia į sceną ir šoka. Pastebimai kintanti laikysena, atsipalaidavę pečiai, lankstesnis kūnas, besiformuojantys ryšiai tarp vienas kito. O ką jau kalbėti apie nematomą, bet realų poveikį: gerėjanti kraujotaka, smegenų veikla, emocijos. Airida: Po šokio pamokų dauguma žmonių išeina žvalesni, su šypsena. Šokančiųjų tarpe yra vyresnių, kurie sako, kam reikalinga poliklinika, kai yra šokio mokykla. Taip pat pastebėjau, kad po kūrybinio spektaklio statymo proceso, šokėjai tampa mąslesni, labiau linkę save reflektuoti, pavyzdžiui, viena jų, kuri tuo metu buvo dvyliktokė, minėjo, kad F. Kafkos „Metamorfozė“ egzamine buvo lengviau įveikiama, po to kai šis kūrinys šokio spektaklio kūrimo procese buvo tiek analizuotas. Ar tai yra reali nauda? Manau, kad taip. Yra begalė pavyzdžių. Tik per mažai atlikta tyrimų apie šokį ir jo poveikį. Tiek Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ kuriami, tiek prodiusuojami naujausi spektakliai („Vyrsmas“, „Vienudu“, „Lustopia“) vienaip ar kitaip paliečia ir kalba apie emocinės sveikatos, santykio su savimi, identiteto klausimus. Kaip manote, kodėl vis dar yra svarbu apie tai kalbėti ir tęsti šią temą antrus metus iš eilės? Airida: Manau, kad mes dar tik pradedame kalbėti. Pagaliau. Stigmų nekalbėti yra dar daugiau nei drąsos atsiverti. Tačiau galbūt ne visose kontekstuose tai veikia teigiamai. Menas, šiuo atveju, man yra mediumas, per kurį įdomu bendrauti. Šokis, teatras yra mūsų sociumo veidrodis. Kūnai jaučia. Menas atviras refleksijoms, savianalizei, dialogui, dažnu atveju iškelia mūsų skaudulius, nepatogumus, savo formomis yra nenuspėjamas, įtraukiantis, paslaptingas, intuityvus ir pasąmoningas. Visi mūsų darbai glaudžiai siejasi su asmeniniais ar artimos aplinkos gyvenimais. Laurynas: Kurti ir kalbėti per meną apie žmogų ir jo iššūkius bus visada svarbu. Mūsų kūryboje spektaklių temos neretai padiktuojamos asmeninių patirčių, tačiau po premjeros supranti, kad kūrybinių grupių patirtys sutampa ir su žiūrovo patirtimis. Negana to, ateities spektakliai taip pat lies žmogaus vidaus temas. Jaučiu, kad artimoms žmogui temoms galėtų būti skiriama dar daugiau dėmesio iš pačios visuomenės. Mes, kaip menininkai, pasirenkame ką ir kaip kuriame, o žiūrovus padrąsinčiau atrasti savo meno formą, kuri yra labiausiai suprantama ir jaučiamas poveikis jų vidiniam pasauliui. Be naujų spektaklių ir bendradarbiavimo projektų, taip pat tęsite festivalį „Pūga“, o „Urban Essentials“ prikeliate po pertraukos. Ko šiemet galima tikėtis pažvelgus į festivalių būsimas programas? Ar jau galite apie tai atskleisti daugiau detalių? Airida: Gatvės šokio festivalį „Urban Essentials“ organizavome 2012 ir 2013 metais. Patys, kaip šokėjai, užaugome kopijuodami vakarų kultūros socialinius šokius, dar tada, kai neturėjome interneto. Įvairiausiais būdais ieškodavome informacijos apie breiko, hiphopo šokį, kaip greitai informacinių technologijų pagalba visa hiphopo subkultūra išplito po pasaulį, netgi tapo ryškia popkultūros dalimi. O su visa masine kultūra, dažnu atveju, pasimeta ir tikroji šios subkultūros esmė, istorija, vertybės. Norisi plėtoti šiu šokių tekstus, kviesti refleksijoms ir pažinimui per gatvės šokio seminarus, šokio kovas, atvirus jam’us, šokio spektaklius, ne tik jaunąją kartą, bet ir šokio profesionalus. Tikimės, kad ši svajonė prikelti festivalį bus tęstinė. Šiuo metu jaučiamės paaugę ir išmokę nemažai pamokų. Žiemos festivalis „Pūga“ – mūsų kūdikis, jis vis auga ir yra puikus pavyzdys mums patiems, kad kartais tikrai geriau yra mažiau. Pradėję nuo jaunųjų menininkų, lietuvių darbų ir eskizų pristatymo, atvirų dirbtuvių, improvizacijų sesijų, kasmet stipriai augame tiek žiūrovų, tiek įsitraukiančių dalyvių atžvilgiu. Laurynas: Ambicijos didelės, tad labai tikimės, kad festivaliai sukvies jau esamą žiūrovą, o gatvės šokio festivalis „Urban Essentials“ sužavės naujas akis. Kaip ir Airida minėjo, festivalis grįžta po dešimties metų pertraukos. Tada šokėjų sulaukdavome iš viso pasaulio, o šiais metais norime stiprinti ir Lietuvos gatvės šokio lauką. Negana to, šiais metais hiphopo subkultūra ir fenomenas mini 50-ies metų sukaktį, tai dar viena proga susitikti ir švęsti gatvės šokį. Prieš pusę amžiaus vienas iš subkultūros pionierių Dj Kool Herc surengė pas save namuose vakarėlį, į kurį sukvietė mikrorajono gyventojus. Šis vakarėlis ir laikomas hiphopo pradžios atskaitos tašku. Taigi, „Urban Essentials“ lapkričio 24-26 d. Lukiškių kalėjime kvies mėgautis gatvės šokio: breaking, house, hip-hop ir funk stilių kovomis, pasirodymais, pokalbiais ir seminarais. Kitas šokio festivalis „Pūga“, kurio programa jau sudėliota, šiais metais pasimatuos tarptautinio konteksto kepurę. Žiūrovai programoje galės išvysti jaunųjų kurėjų premjeras, Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą spektaklį, sudalyvauti šokio pamokoje-vakarėlyje, stebėti šokio kovas ir pamatyti Islandų choreografės Yelenos Arakelow šokio spektaklį „Waiting for the dance“. Gražiausių metų švenčių apsuptyje festivalis gruodžio 28-30 d. žiūrovą kvies į pasimatymus Vilniaus erdvėse. Taip pat su nauju teatro sezono atidarymu, jau rugsėjo 8 d. Gedimino prospekte tradiciškai bus švenčiamas „Low Air“ šokio mokyklos gimtadienis ir „mokslo metų“ pradžia. Kaip manote, ar praėjus dešimt metų nuo mokyklos įkūrimo, poreikis šokiui tarp skirtingų amžiaus grupių su laiku auga? Kokią svarbą tame matote? Laurynas: Jaučiu, kad poreikis žmonėms užsiimti kokia nors menine veikla ar tiesiog mėgautis ja stebint, tikrai auga. Kaip ir auga įrodymų kiekis, apie meno ir šokio naudą žmogui įvairiais gyvenimo ir sveikatos svyravimų etapais. Labai džiaugiuosi augančia suaugusiųjų žmonių bendruomene, atrodo, kad „nemokėjimo šokti“ baimę pavyksta sumažinti. Labai džiugina ir senjorų noras šokti, labai viliuosi, kad vis daugiau jų galės žengti ir į sceną. Vaikai ir jaunimas visada lengviau atrasdavo šokį ar per tėvus, ar per draugus. Šokio pasirodymai, breiko patekimas į Olimpines žaidines, viliuosi dar labiau sukels norą šokti. Edukacinių veiklų, projektų, pasiekimų kiekis nuolat kito, kas mus ir atvedė į šiandienos Vilniaus miesto kultūrinę organizaciją veikiančią labai plačiai. Airida: Per tuos dešimt metų rodos tiek įvyko, bet tuo pačiu ir per mažai. Norėtųsi gilesnio suvokimo apie šokį ir jo naudą ugdyme, švietimo sistemoje. Neformalaus ugdymo kontekste veikiame ir padedame skleistis kūrybiškai, sąmoningai, savarankiškai asmenybei. Per ugdymą šokiu, profesionalius šokio spektaklius, jų pastatymus, stengiamės trinti visuomenėje nusistovėjusius stereotipus, kvestionuoti amžiaus, lyties, kultūros, statuso ribas. Pirmaisiais šokio mokyklos veikimo metais didžiąją dalį grupių sudarė vaikai ir paaugliai. Suaugę retai rinkdavosi gatvės ar šiuolaikinį šokį, kaip laisvalaikio, sveikesnio gyvenimo būdo formą. Pastaraisiais metais pastebime, kad sugaususių grupės pradeda lenkti vaikų ir paauglių grupes. Pokytis yra, suaugę ir vyresnio amžiaus žmonės juda vis drąsiau. Jaučiame ir brandą, ilgiau lankančių, šokį siekiančių pažinti ir suprasti giliau, sąmoningiau neriant į tyrinėjimus ne tik praktinius, bet ir teorinius. Džiaugiamės ir mokomės drauge su tais, kurie po mokyklos studijoms pasirenka šokį. Jaučiame, kad „Low Air“ bendruomenė prisideda ir prie viso Lietuvos šokio lauko pulsavimo. Tiek mokykla, tiek teatras, galima neabejotinai teigti, profesionaliai paruošė ir išugdė nevieną jauną šokėją, kurie toliau savo kelią savarankiškai tęsia ar pradės užsienio šokio mokyklose. Ką jums reiškia matyti ir prisidėti prie jų, kaip būsimų profesionalių šokėjų, kelio? Ar tikitės, kad mokykla ir joje dirbantys mokytojai toliau ateityje ugdys žmones, norinčius siekti šokėjo profesijos? Laurynas: Labai tikiuosi, kad ir toliau bent šiek tiek prisidėsime prie jaunų žmonių pasirinkimo žengti meno ir kultūros takais. Aišku, labiausiai šokio. Džiugina, kad esame vienas iš pasirinkimų, kuris geba parengti šokėjus studijoms Lietuvoje ir užsienyje. Prieš penkis metus to dar nebuvo, o šiai dienai jau per dvidešimt „Low Air“ šokėjų pasirinko scenos meno studijas. Sau ir visai komandai labiausiai linkiu nepailsti ir jausti milžinišką pedagoginio darbo vertę, kad ir koks jis kartais būtų varginantis. Airida: Telkdami dėmesį į urbanistinio ir šiuolaikinio šokio sklaidą Lietuvoje, per edukaciją, šokio spektaklių pristatymus užsienyje, drauge su profesionalų šokėjų, pedagogų komanda jau esame užauginę ne vieną sąmoningą savame kūne ugdytinį, kuris ir toliau savo ateitį sieja su menais, stoja studijuoti šokį į aukštąsias mokyklas. Nevienas jau yra baigęs studijas, tad džiugu, kad sugrįžta dalintis žiniomis ir patirtimis į mokyklą. Kaip, pavyzdžiui šokėja, choreografė Vaiva Paukštė, pradėjusi šokti su mumis, baigusi Rotterdamse Dansacademie (Codarts) šokio mokyklą, šiuo metu veda pamokas „Low Air“ šokio mokykloje, pradeda savo kaip nepriklausomos choreografės, kūrėjos kelią, statydama šokio spektaklius Lietuvoje. Grėtė Vosyliūtė, taip pat mūsų alumni, studijuojanti šokį Amsterdam University of the Arts paskutinių šokio metų praktiką atlieka pas mus „Low Air“ teatre, šiuo metu kuriamame naujame šokio spektaklyje „Lustopia“, drauge su vokiečių choroegrafe Silke Z. Turbūt pati geriausia dovana dešimtmečio proga, šių mokinių šypsenos įstojus į norimą specialybę. Jau ne vieneri metai, kai ilgus metus šokį tyrinėję mūsų mokykloje, jie pasirenka šią sritį savo ateities specialybe. Šiais metais turime net penkis šokio studentus: Beatričę Šaltenytę, Roką Bugį, Rebeką Subačiūtę, Emiliją Dėdinaitę, Katriną Guščą. Kas per dešimt mokyklos veiklos metų įvyko svarbiausio? Kokią ją norėtumėte matyti ateityje? Laurynas: Išsilaikėme ir atrodo, kad viskas einasi teigiama linkme. Tai yra labai svarbu. Svarbi kiekviena veikla ir projektas. Turbūt norėtųsi išskirti projektus, išaugusius iki tarptautinių renginių: šokio tinklaveikos festivalis „Kolonija-žiemos šokio susitikimas“, festivaliai: „Urban Essentials“ ir „Pūga“. Taip pat – net trys kasmetinės miesto šokio šventės, kurias su visa bendruomene dovanojame miestiečiams: Tarptautinės šokio dienos minėjimo ekskursija, rudens sezono pradžios renginys ir Džemas, šokio metų užbaigimo šventė. Man asmeniškai labai svarbu ir jautru stebėti teigiamą pokytį „Low Air“ šokio mokyklą aplankančių žmonių veiduose ir kūnuose. Čia jaučiu labai didelę prasmę. Ateičiai norėčiau palinkėti didesnių ir patogesnių šokio mokyklos ir teatro patalpų, gal net pastato, kuriame patogiai galėtume šokti, kurti, edukuoti. Šokis jungia, tad augančiam jungčių kiekiui reikia erdvės. Airida: Vis dar sunku patikėti, kad šokio mokyklai jau dešimt metų, rodos, dar visai neseniai gramdėme, tinkavome, dažėme sienas drauge su šokėjais, o šiandien džiaugiamės vis gausiau augančia, įvairaus amžiaus šokančių bendruomene – apie tris šimtus skirtingo amžiaus mokinių. Su keliolika mokyklos aktyviausių žmonių esame sukūrę ir šokio spektaklį „Me Two / Savoj Krūvoj“. Buvome apdovanoti aukščiausiu teatro apdovanojimu Auksiniu Scenos Kryžiumi, Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ pelnėme žiūroviškiausio spektaklio apdovanojimą. Tęsiasi aktyvios veiklos kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, trečią kartą konkursine tvarka tapti Vilniaus miesto šokio teatru, mums yra didelis įvertinimas. Vien tik per 2022 metus „Low Air“ sutiko ir patyrė daugiau nei šimtą tūkstančių žmonių. Aktyvi šokio spektaklių, pamokų sklaida Lietuvoje ir užsienyje, tarpautinė tinklaveika ir narystė Europiniame šokio tinkle „Studiotrade“ leidžia manyti, kad esame reikalingi ir mylimi. Esame begalo dėkingi šokantiems drauge. Jau rugsėjo 8 d. 19 val. „Low Air“ kviečia visus vilniečius ir miesto svečius jungtis į šokio bendrystę ir kartu paminėti šokio mokyklos 10-ąjį gimtadienį, išbandyti atviras šokio pamokas, o rugsėjo 24 d. apsilankyti vizualiame šokio spektaklyje „Žaidimas baigtas“, šiais metais įtrauktame į Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Off programą bei susitikti kituose renginiuose. Daugiau informacijos: https://lowair.lt/ Interviu parengė Ieva Raudeliūnaitė Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ informacija
„Šokis jungia“ žinute ir tema naująjį sezoną pasitinka Vilniaus miesto šokio teatras ir mokykla „Low Air“. Choreografai ir šokėjai Airida Gudaitė bei Laurynas Žakevičius teigia, kad apie jautrius, bet visuomenei svarbius emocinės sveikatos ir santykio su savimi klausimus dar tik pradedame kalbėti, o stigmų nekalbėti yra daugiau nei drąsos atsiverti. „Kurti ir kalbėti per meną apie žmogų ir jo iššūkius bus visada svarbu“, – sako kūrėjai, kartu su trupe iš Vokietijos pradėję ruoštis būsimai tarptautinei spektaklio „Lustopia“ premjerai bei jau rugsėjo 8 d. kviesiantys ne tik kartu paminėti dešimtąjį mokyklos gimtadienį, bet ir jungtis šokio bendrystei atvirose pamokose. Apie judesio naudą, atgimstantį gatvės šokio festivalį, tęsiamus projektus ir matomas ateities perspektyvas – mūsų pokalbyje.
Naująjį, jau 12-ą sezoną pradėjote dar gerokai iki jo oficialios pradžios, Menų spaustuvėje du kartus parodytas partnerių iš Vokietijos Silke Z. ir „Die Metabolisten“ šokio trilogija „With Us“. Tai sutapo ir su pirmųjų būsimo spektaklio-koprodukcijos „Lustopia“ repeticijų pradžia. Abu spektakliai atliepia sezono temą bei kalba apie emocinę sveikatą ir šokio, galinčio sujungti skirtingų kartų ir galimybių žmones, poveikį. Kuo svarbi kūrybinė partnerystė su Silke Z. bei ką jums reiškia, kad toks spektaklis, kaip „Lustopia“ papildys jūsų teatro repertuarą?
Airida Gudaitė: Tai – pirmasis mūsų bendras kūrybinis darbas drauge su tarptautine trupe bei vokiečių choreografe Silke Z. Šiame procese esame trys choroegrafai, tad susitarti, apjungti idėjas, priimti, paleisti, argumentuoti jas reikalauja pastangų. Šiame procese yra daug pagarbos, susiklausymo, ramina, kad atsakomybe dalinamės tryse. Silke Z. yra nuostabi choreografė, jaučiasi jos ilgametė patirtis su įvairaus amžiaus ir gebėjimų šokėjais. Principai, kuriais ji vadovaujasi procese, bendrystė kuriant, gebėjimas įtraukti, klausti, išklausyti, priimti, darbo kultūra, disciplina, visiškas atsidavimas procesui įkvepia ir moko nešvaistyti laiko nereikalingoms diskusijoms ar savo ego glostymui.
Būtent Silke Z. pakvietė mus jungtis į komandą ir atsinešė pradinę „Lustopijos“ idėją: per skirtingus kūnus nerti į bendrystės ir džiaugsmo, malonumo paieškas judant drauge ir po vieną savuose kūnuose, jo nepatogumuose ir susivaržymuose, ieškoti priėmimo būdų. Spektaklyje šoka skirtingo amžiaus, gebėjimų ir patirčių šokėjai iš Lietuvos ir Vokietijos. Tuo spektaklis ir unikalus – jis kalba apie labai skirtingų kūnų, identitetų patirtis visuomenėje.
Laurynas Žakevičius: Šis spektaklis, partnerystė ir visas procesas iti auginantys. Daug mokomės ir dalinamės, nuo tarptautinio biudžeto generavimo ir valdymo iki kūrybinių pasirinkimų tarp trijų choreografų. Pati kūryba labai ikvepia, nes spektaklio šokėjai reprezentuoja skirtingą amžių, identitetą, lytį, fizinę ir intelektinę įvairovę. Tai kartu ir pirmoji „Low Air“ tokio mąsto tarptautinė koprodukcija, kurios pasaulinė premjera vyks svetur. Svarbu ir tuo, kad spektaklis tampa įrankiu mums tarpusavyje, o vėliau ir su žiūrovu kalbėtis apie įtrauktį scenos meno kontekstuose. Spektaklio unikalumo niekaip nenorime išskirti. Kuriame meno kūrinį, tad labai tikimės, kad žiūrovai jį matys ne kaip socialinį projektą, o būtent kaip scenos meno kūrinį.
Kaip su emocinės sveikatos ir šokio sąveikos problematika ir tema susiduriate jūs patys? Kokios patirtys paskatino apie tai kalbėti?
Airida: Emocijos susijusios su kūno fiziologija. Fizinė raiška padeda aiškiau suprasti savo kūną, jo santykį su aplinka, išreikšti emocijas, paleisti sunkias mintis. Kasdien dirbama su kūnu, stebiu kaip jis įsitempia stresinėse situacijose, kaip padažnėja kvėpavimas, atsiranda blokai, sąstingis, abejingumas, mieguistumas, dingsta raumenų tonusas. Reflektuodama savo emocijas pastebėjau, kad judesio ir šokio man labiausiai ir norisi tada, kai atsiduriu tokiose situacijose. Per neverbalią judesio kalbą man yra lengviau paleisti įtampą ir tada įsileisti pokalbį verbalia kalba. Šokis padėjo atlaikyti staigią artimo netektį, matau kaip jis atveria pokalbiui jaunus žmones, kiek džiaugsmo suteikia savivertės ugdyme.
Laurynas: Šokis ir judesys man padeda kiekvieną dieną. Savo kūnu jaučiu kai nešoku. Pagal išsilavinimą esu socialinis pedagogas, o nuo jaunystės dirbau su ir tarp socialiai jautrių klausimų ir žmonių, kaip edukatorius, asmeninis slaugytojas, socialinis pedagogas bei menininkas. Mane domina ir platesni nelygybės ar socialinės gerovės klausimai. Aplinkoje matau labai daug galimybių bei potencialo ir tikiu, kad kiekvienas turi teisę jomis pasinaudoti.
Kokią realią naudą tarp šokio, judesio ir emocinės sveikatos gerovės matote savo, kaip choreografų ir mokytojų, kasdienėje praktikoje?
Laurynas: Labai tiesioginė kasdienė emocijų iškrova ir atvirkščiai. Taip pat, fizinė veikla kūnui, kuri yra ir puiki alternatyva sportui.
Kaip choreografui labai didelis įkvėpimas dalintis viena erdve su tiek daug įvairiausių kūnų, iš kurių pasisemiu labai daug judesio ir judėjimo sprendimų, charakterio ar emocijų transliavimo pavyzdžių. Jaučiu, kad per kitą žmogų galima kalbėti su savimi ir aplinka. Mokydamas šokio labai daug sužinau apie savo kūną, jo ribotumus, psichines ir emocines būsenas, nerimą ir stresą. Jaučiu, kad formuojasi kūrybiški sprendimai ir kitose gyvenimo srityse. Dažnai sakoma, kad reikia padėti pirma sau, o tada jau gali mėginti padėti kitam. Jaučiu, darbas su žmonėmis padeda man kaip asmenybei ir žmogui augti.
Džiugina, kai žmogus bijojęs viešo kalbėjimo, žengia į sceną ir šoka. Pastebimai kintanti laikysena, atsipalaidavę pečiai, lankstesnis kūnas, besiformuojantys ryšiai tarp vienas kito. O ką jau kalbėti apie nematomą, bet realų poveikį: gerėjanti kraujotaka, smegenų veikla, emocijos.
Airida: Po šokio pamokų dauguma žmonių išeina žvalesni, su šypsena. Šokančiųjų tarpe yra vyresnių, kurie sako, kam reikalinga poliklinika, kai yra šokio mokykla.
Taip pat pastebėjau, kad po kūrybinio spektaklio statymo proceso, šokėjai tampa mąslesni, labiau linkę save reflektuoti, pavyzdžiui, viena jų, kuri tuo metu buvo dvyliktokė, minėjo, kad F. Kafkos „Metamorfozė“ egzamine buvo lengviau įveikiama, po to kai šis kūrinys šokio spektaklio kūrimo procese buvo tiek analizuotas. Ar tai yra reali nauda? Manau, kad taip. Yra begalė pavyzdžių. Tik per mažai atlikta tyrimų apie šokį ir jo poveikį.
Tiek Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ kuriami, tiek prodiusuojami naujausi spektakliai („Vyrsmas“, „Vienudu“, „Lustopia“) vienaip ar kitaip paliečia ir kalba apie emocinės sveikatos, santykio su savimi, identiteto klausimus. Kaip manote, kodėl vis dar yra svarbu apie tai kalbėti ir tęsti šią temą antrus metus iš eilės?
Airida: Manau, kad mes dar tik pradedame kalbėti. Pagaliau. Stigmų nekalbėti yra dar daugiau nei drąsos atsiverti. Tačiau galbūt ne visose kontekstuose tai veikia teigiamai. Menas, šiuo atveju, man yra mediumas, per kurį įdomu bendrauti. Šokis, teatras yra mūsų sociumo veidrodis. Kūnai jaučia. Menas atviras refleksijoms, savianalizei, dialogui, dažnu atveju iškelia mūsų skaudulius, nepatogumus, savo formomis yra nenuspėjamas, įtraukiantis, paslaptingas, intuityvus ir pasąmoningas. Visi mūsų darbai glaudžiai siejasi su asmeniniais ar artimos aplinkos gyvenimais.
Laurynas: Kurti ir kalbėti per meną apie žmogų ir jo iššūkius bus visada svarbu. Mūsų kūryboje spektaklių temos neretai padiktuojamos asmeninių patirčių, tačiau po premjeros supranti, kad kūrybinių grupių patirtys sutampa ir su žiūrovo patirtimis.
Negana to, ateities spektakliai taip pat lies žmogaus vidaus temas. Jaučiu, kad artimoms žmogui temoms galėtų būti skiriama dar daugiau dėmesio iš pačios visuomenės. Mes, kaip menininkai, pasirenkame ką ir kaip kuriame, o žiūrovus padrąsinčiau atrasti savo meno formą, kuri yra labiausiai suprantama ir jaučiamas poveikis jų vidiniam pasauliui.
Be naujų spektaklių ir bendradarbiavimo projektų, taip pat tęsite festivalį „Pūga“, o „Urban Essentials“ prikeliate po pertraukos. Ko šiemet galima tikėtis pažvelgus į festivalių būsimas programas? Ar jau galite apie tai atskleisti daugiau detalių?
Airida: Gatvės šokio festivalį „Urban Essentials“ organizavome 2012 ir 2013 metais. Patys, kaip šokėjai, užaugome kopijuodami vakarų kultūros socialinius šokius, dar tada, kai neturėjome interneto. Įvairiausiais būdais ieškodavome informacijos apie breiko, hiphopo šokį, kaip greitai informacinių technologijų pagalba visa hiphopo subkultūra išplito po pasaulį, netgi tapo ryškia popkultūros dalimi. O su visa masine kultūra, dažnu atveju, pasimeta ir tikroji šios subkultūros esmė, istorija, vertybės. Norisi plėtoti šiu šokių tekstus, kviesti refleksijoms ir pažinimui per gatvės šokio seminarus, šokio kovas, atvirus jam’us, šokio spektaklius, ne tik jaunąją kartą, bet ir šokio profesionalus. Tikimės, kad ši svajonė prikelti festivalį bus tęstinė. Šiuo metu jaučiamės paaugę ir išmokę nemažai pamokų.
Žiemos festivalis „Pūga“ – mūsų kūdikis, jis vis auga ir yra puikus pavyzdys mums patiems, kad kartais tikrai geriau yra mažiau. Pradėję nuo jaunųjų menininkų, lietuvių darbų ir eskizų pristatymo, atvirų dirbtuvių, improvizacijų sesijų, kasmet stipriai augame tiek žiūrovų, tiek įsitraukiančių dalyvių atžvilgiu.
Laurynas: Ambicijos didelės, tad labai tikimės, kad festivaliai sukvies jau esamą žiūrovą, o gatvės šokio festivalis „Urban Essentials“ sužavės naujas akis. Kaip ir Airida minėjo, festivalis grįžta po dešimties metų pertraukos. Tada šokėjų sulaukdavome iš viso pasaulio, o šiais metais norime stiprinti ir Lietuvos gatvės šokio lauką. Negana to, šiais metais hiphopo subkultūra ir fenomenas mini 50-ies metų sukaktį, tai dar viena proga susitikti ir švęsti gatvės šokį. Prieš pusę amžiaus vienas iš subkultūros pionierių Dj Kool Herc surengė pas save namuose vakarėlį, į kurį sukvietė mikrorajono gyventojus. Šis vakarėlis ir laikomas hiphopo pradžios atskaitos tašku.
Taigi, „Urban Essentials“ lapkričio 24-26 d. Lukiškių kalėjime kvies mėgautis gatvės šokio: breaking, house, hip-hop ir funk stilių kovomis, pasirodymais, pokalbiais ir seminarais.
Kitas šokio festivalis „Pūga“, kurio programa jau sudėliota, šiais metais pasimatuos tarptautinio konteksto kepurę. Žiūrovai programoje galės išvysti jaunųjų kurėjų premjeras, Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą spektaklį, sudalyvauti šokio pamokoje-vakarėlyje, stebėti šokio kovas ir pamatyti Islandų choreografės Yelenos Arakelow šokio spektaklį „Waiting for the dance“. Gražiausių metų švenčių apsuptyje festivalis gruodžio 28-30 d. žiūrovą kvies į pasimatymus Vilniaus erdvėse.
Taip pat su nauju teatro sezono atidarymu, jau rugsėjo 8 d. Gedimino prospekte tradiciškai bus švenčiamas „Low Air“ šokio mokyklos gimtadienis ir „mokslo metų“ pradžia. Kaip manote, ar praėjus dešimt metų nuo mokyklos įkūrimo, poreikis šokiui tarp skirtingų amžiaus grupių su laiku auga? Kokią svarbą tame matote?
Laurynas: Jaučiu, kad poreikis žmonėms užsiimti kokia nors menine veikla ar tiesiog mėgautis ja stebint, tikrai auga. Kaip ir auga įrodymų kiekis, apie meno ir šokio naudą žmogui įvairiais gyvenimo ir sveikatos svyravimų etapais. Labai džiaugiuosi augančia suaugusiųjų žmonių bendruomene, atrodo, kad „nemokėjimo šokti“ baimę pavyksta sumažinti. Labai džiugina ir senjorų noras šokti, labai viliuosi, kad vis daugiau jų galės žengti ir į sceną.
Vaikai ir jaunimas visada lengviau atrasdavo šokį ar per tėvus, ar per draugus. Šokio pasirodymai, breiko patekimas į Olimpines žaidines, viliuosi dar labiau sukels norą šokti. Edukacinių veiklų, projektų, pasiekimų kiekis nuolat kito, kas mus ir atvedė į šiandienos Vilniaus miesto kultūrinę organizaciją veikiančią labai plačiai.
Airida: Per tuos dešimt metų rodos tiek įvyko, bet tuo pačiu ir per mažai. Norėtųsi gilesnio suvokimo apie šokį ir jo naudą ugdyme, švietimo sistemoje. Neformalaus ugdymo kontekste veikiame ir padedame skleistis kūrybiškai, sąmoningai, savarankiškai asmenybei. Per ugdymą šokiu, profesionalius šokio spektaklius, jų pastatymus, stengiamės trinti visuomenėje nusistovėjusius stereotipus, kvestionuoti amžiaus, lyties, kultūros, statuso ribas.
Pirmaisiais šokio mokyklos veikimo metais didžiąją dalį grupių sudarė vaikai ir paaugliai. Suaugę retai rinkdavosi gatvės ar šiuolaikinį šokį, kaip laisvalaikio, sveikesnio gyvenimo būdo formą. Pastaraisiais metais pastebime, kad sugaususių grupės pradeda lenkti vaikų ir paauglių grupes. Pokytis yra, suaugę ir vyresnio amžiaus žmonės juda vis drąsiau. Jaučiame ir brandą, ilgiau lankančių, šokį siekiančių pažinti ir suprasti giliau, sąmoningiau neriant į tyrinėjimus ne tik praktinius, bet ir teorinius. Džiaugiamės ir mokomės drauge su tais, kurie po mokyklos studijoms pasirenka šokį. Jaučiame, kad „Low Air“ bendruomenė prisideda ir prie viso Lietuvos šokio lauko pulsavimo.
Tiek mokykla, tiek teatras, galima neabejotinai teigti, profesionaliai paruošė ir išugdė nevieną jauną šokėją, kurie toliau savo kelią savarankiškai tęsia ar pradės užsienio šokio mokyklose. Ką jums reiškia matyti ir prisidėti prie jų, kaip būsimų profesionalių šokėjų, kelio? Ar tikitės, kad mokykla ir joje dirbantys mokytojai toliau ateityje ugdys žmones, norinčius siekti šokėjo profesijos?
Laurynas: Labai tikiuosi, kad ir toliau bent šiek tiek prisidėsime prie jaunų žmonių pasirinkimo žengti meno ir kultūros takais. Aišku, labiausiai šokio. Džiugina, kad esame vienas iš pasirinkimų, kuris geba parengti šokėjus studijoms Lietuvoje ir užsienyje. Prieš penkis metus to dar nebuvo, o šiai dienai jau per dvidešimt „Low Air“ šokėjų pasirinko scenos meno studijas. Sau ir visai komandai labiausiai linkiu nepailsti ir jausti milžinišką pedagoginio darbo vertę, kad ir koks jis kartais būtų varginantis.
Airida: Telkdami dėmesį į urbanistinio ir šiuolaikinio šokio sklaidą Lietuvoje, per edukaciją, šokio spektaklių pristatymus užsienyje, drauge su profesionalų šokėjų, pedagogų komanda jau esame užauginę ne vieną sąmoningą savame kūne ugdytinį, kuris ir toliau savo ateitį sieja su menais, stoja studijuoti šokį į aukštąsias mokyklas. Nevienas jau yra baigęs studijas, tad džiugu, kad sugrįžta dalintis žiniomis ir patirtimis į mokyklą. Kaip, pavyzdžiui šokėja, choreografė Vaiva Paukštė, pradėjusi šokti su mumis, baigusi Rotterdamse Dansacademie (Codarts) šokio mokyklą, šiuo metu veda pamokas „Low Air“ šokio mokykloje, pradeda savo kaip nepriklausomos choreografės, kūrėjos kelią, statydama šokio spektaklius Lietuvoje. Grėtė Vosyliūtė, taip pat mūsų alumni, studijuojanti šokį Amsterdam University of the Arts paskutinių šokio metų praktiką atlieka pas mus „Low Air“ teatre, šiuo metu kuriamame naujame šokio spektaklyje „Lustopia“, drauge su vokiečių choroegrafe Silke Z. Turbūt pati geriausia dovana dešimtmečio proga, šių mokinių šypsenos įstojus į norimą specialybę. Jau ne vieneri metai, kai ilgus metus šokį tyrinėję mūsų mokykloje, jie pasirenka šią sritį savo ateities specialybe. Šiais metais turime net penkis šokio studentus: Beatričę Šaltenytę, Roką Bugį, Rebeką Subačiūtę, Emiliją Dėdinaitę, Katriną Guščą.
Kas per dešimt mokyklos veiklos metų įvyko svarbiausio? Kokią ją norėtumėte matyti ateityje?
Laurynas: Išsilaikėme ir atrodo, kad viskas einasi teigiama linkme. Tai yra labai svarbu. Svarbi kiekviena veikla ir projektas. Turbūt norėtųsi išskirti projektus, išaugusius iki tarptautinių renginių: šokio tinklaveikos festivalis „Kolonija-žiemos šokio susitikimas“, festivaliai: „Urban Essentials“ ir „Pūga“. Taip pat – net trys kasmetinės miesto šokio šventės, kurias su visa bendruomene dovanojame miestiečiams: Tarptautinės šokio dienos minėjimo ekskursija, rudens sezono pradžios renginys ir Džemas, šokio metų užbaigimo šventė.
Man asmeniškai labai svarbu ir jautru stebėti teigiamą pokytį „Low Air“ šokio mokyklą aplankančių žmonių veiduose ir kūnuose. Čia jaučiu labai didelę prasmę.
Ateičiai norėčiau palinkėti didesnių ir patogesnių šokio mokyklos ir teatro patalpų, gal net pastato, kuriame patogiai galėtume šokti, kurti, edukuoti. Šokis jungia, tad augančiam jungčių kiekiui reikia erdvės.
Airida: Vis dar sunku patikėti, kad šokio mokyklai jau dešimt metų, rodos, dar visai neseniai gramdėme, tinkavome, dažėme sienas drauge su šokėjais, o šiandien džiaugiamės vis gausiau augančia, įvairaus amžiaus šokančių bendruomene – apie tris šimtus skirtingo amžiaus mokinių. Su keliolika mokyklos aktyviausių žmonių esame sukūrę ir šokio spektaklį „Me Two / Savoj Krūvoj“. Buvome apdovanoti aukščiausiu teatro apdovanojimu Auksiniu Scenos Kryžiumi, Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ pelnėme žiūroviškiausio spektaklio apdovanojimą. Tęsiasi aktyvios veiklos kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, trečią kartą konkursine tvarka tapti Vilniaus miesto šokio teatru, mums yra didelis įvertinimas. Vien tik per 2022 metus „Low Air“ sutiko ir patyrė daugiau nei šimtą tūkstančių žmonių. Aktyvi šokio spektaklių, pamokų sklaida Lietuvoje ir užsienyje, tarpautinė tinklaveika ir narystė Europiniame šokio tinkle „Studiotrade“ leidžia manyti, kad esame reikalingi ir mylimi. Esame begalo dėkingi šokantiems drauge.
Jau rugsėjo 8 d. 19 val. „Low Air“ kviečia visus vilniečius ir miesto svečius jungtis į šokio bendrystę ir kartu paminėti šokio mokyklos 10-ąjį gimtadienį, išbandyti atviras šokio pamokas, o rugsėjo 24 d. apsilankyti vizualiame šokio spektaklyje „Žaidimas baigtas“, šiais metais įtrauktame į Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Off programą bei susitikti kituose renginiuose.
Daugiau informacijos: https://lowair.lt/
Interviu parengė Ieva Raudeliūnaitė
Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ informacija
Naująjį, jau 12-ą sezoną pradėjote dar gerokai iki jo oficialios pradžios, Menų spaustuvėje du kartus parodytas partnerių iš Vokietijos Silke Z. ir „Die Metabolisten“ šokio trilogija „With Us“. Tai sutapo ir su pirmųjų būsimo spektaklio-koprodukcijos „Lustopia“ repeticijų pradžia. Abu spektakliai atliepia sezono temą bei kalba apie emocinę sveikatą ir šokio, galinčio sujungti skirtingų kartų ir galimybių žmones, poveikį. Kuo svarbi kūrybinė partnerystė su Silke Z. bei ką jums reiškia, kad toks spektaklis, kaip „Lustopia“ papildys jūsų teatro repertuarą?
Airida Gudaitė: Tai – pirmasis mūsų bendras kūrybinis darbas drauge su tarptautine trupe bei vokiečių choreografe Silke Z. Šiame procese esame trys choroegrafai, tad susitarti, apjungti idėjas, priimti, paleisti, argumentuoti jas reikalauja pastangų. Šiame procese yra daug pagarbos, susiklausymo, ramina, kad atsakomybe dalinamės tryse. Silke Z. yra nuostabi choreografė, jaučiasi jos ilgametė patirtis su įvairaus amžiaus ir gebėjimų šokėjais. Principai, kuriais ji vadovaujasi procese, bendrystė kuriant, gebėjimas įtraukti, klausti, išklausyti, priimti, darbo kultūra, disciplina, visiškas atsidavimas procesui įkvepia ir moko nešvaistyti laiko nereikalingoms diskusijoms ar savo ego glostymui.
Būtent Silke Z. pakvietė mus jungtis į komandą ir atsinešė pradinę „Lustopijos“ idėją: per skirtingus kūnus nerti į bendrystės ir džiaugsmo, malonumo paieškas judant drauge ir po vieną savuose kūnuose, jo nepatogumuose ir susivaržymuose, ieškoti priėmimo būdų. Spektaklyje šoka skirtingo amžiaus, gebėjimų ir patirčių šokėjai iš Lietuvos ir Vokietijos. Tuo spektaklis ir unikalus – jis kalba apie labai skirtingų kūnų, identitetų patirtis visuomenėje.
Laurynas Žakevičius: Šis spektaklis, partnerystė ir visas procesas iti auginantys. Daug mokomės ir dalinamės, nuo tarptautinio biudžeto generavimo ir valdymo iki kūrybinių pasirinkimų tarp trijų choreografų. Pati kūryba labai ikvepia, nes spektaklio šokėjai reprezentuoja skirtingą amžių, identitetą, lytį, fizinę ir intelektinę įvairovę. Tai kartu ir pirmoji „Low Air“ tokio mąsto tarptautinė koprodukcija, kurios pasaulinė premjera vyks svetur. Svarbu ir tuo, kad spektaklis tampa įrankiu mums tarpusavyje, o vėliau ir su žiūrovu kalbėtis apie įtrauktį scenos meno kontekstuose. Spektaklio unikalumo niekaip nenorime išskirti. Kuriame meno kūrinį, tad labai tikimės, kad žiūrovai jį matys ne kaip socialinį projektą, o būtent kaip scenos meno kūrinį.
Kaip su emocinės sveikatos ir šokio sąveikos problematika ir tema susiduriate jūs patys? Kokios patirtys paskatino apie tai kalbėti?
Airida: Emocijos susijusios su kūno fiziologija. Fizinė raiška padeda aiškiau suprasti savo kūną, jo santykį su aplinka, išreikšti emocijas, paleisti sunkias mintis. Kasdien dirbama su kūnu, stebiu kaip jis įsitempia stresinėse situacijose, kaip padažnėja kvėpavimas, atsiranda blokai, sąstingis, abejingumas, mieguistumas, dingsta raumenų tonusas. Reflektuodama savo emocijas pastebėjau, kad judesio ir šokio man labiausiai ir norisi tada, kai atsiduriu tokiose situacijose. Per neverbalią judesio kalbą man yra lengviau paleisti įtampą ir tada įsileisti pokalbį verbalia kalba. Šokis padėjo atlaikyti staigią artimo netektį, matau kaip jis atveria pokalbiui jaunus žmones, kiek džiaugsmo suteikia savivertės ugdyme.
Laurynas: Šokis ir judesys man padeda kiekvieną dieną. Savo kūnu jaučiu kai nešoku. Pagal išsilavinimą esu socialinis pedagogas, o nuo jaunystės dirbau su ir tarp socialiai jautrių klausimų ir žmonių, kaip edukatorius, asmeninis slaugytojas, socialinis pedagogas bei menininkas. Mane domina ir platesni nelygybės ar socialinės gerovės klausimai. Aplinkoje matau labai daug galimybių bei potencialo ir tikiu, kad kiekvienas turi teisę jomis pasinaudoti.
Kokią realią naudą tarp šokio, judesio ir emocinės sveikatos gerovės matote savo, kaip choreografų ir mokytojų, kasdienėje praktikoje?
Laurynas: Labai tiesioginė kasdienė emocijų iškrova ir atvirkščiai. Taip pat, fizinė veikla kūnui, kuri yra ir puiki alternatyva sportui.
Kaip choreografui labai didelis įkvėpimas dalintis viena erdve su tiek daug įvairiausių kūnų, iš kurių pasisemiu labai daug judesio ir judėjimo sprendimų, charakterio ar emocijų transliavimo pavyzdžių. Jaučiu, kad per kitą žmogų galima kalbėti su savimi ir aplinka. Mokydamas šokio labai daug sužinau apie savo kūną, jo ribotumus, psichines ir emocines būsenas, nerimą ir stresą. Jaučiu, kad formuojasi kūrybiški sprendimai ir kitose gyvenimo srityse. Dažnai sakoma, kad reikia padėti pirma sau, o tada jau gali mėginti padėti kitam. Jaučiu, darbas su žmonėmis padeda man kaip asmenybei ir žmogui augti.
Džiugina, kai žmogus bijojęs viešo kalbėjimo, žengia į sceną ir šoka. Pastebimai kintanti laikysena, atsipalaidavę pečiai, lankstesnis kūnas, besiformuojantys ryšiai tarp vienas kito. O ką jau kalbėti apie nematomą, bet realų poveikį: gerėjanti kraujotaka, smegenų veikla, emocijos.
Airida: Po šokio pamokų dauguma žmonių išeina žvalesni, su šypsena. Šokančiųjų tarpe yra vyresnių, kurie sako, kam reikalinga poliklinika, kai yra šokio mokykla.
Taip pat pastebėjau, kad po kūrybinio spektaklio statymo proceso, šokėjai tampa mąslesni, labiau linkę save reflektuoti, pavyzdžiui, viena jų, kuri tuo metu buvo dvyliktokė, minėjo, kad F. Kafkos „Metamorfozė“ egzamine buvo lengviau įveikiama, po to kai šis kūrinys šokio spektaklio kūrimo procese buvo tiek analizuotas. Ar tai yra reali nauda? Manau, kad taip. Yra begalė pavyzdžių. Tik per mažai atlikta tyrimų apie šokį ir jo poveikį.
Tiek Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ kuriami, tiek prodiusuojami naujausi spektakliai („Vyrsmas“, „Vienudu“, „Lustopia“) vienaip ar kitaip paliečia ir kalba apie emocinės sveikatos, santykio su savimi, identiteto klausimus. Kaip manote, kodėl vis dar yra svarbu apie tai kalbėti ir tęsti šią temą antrus metus iš eilės?
Airida: Manau, kad mes dar tik pradedame kalbėti. Pagaliau. Stigmų nekalbėti yra dar daugiau nei drąsos atsiverti. Tačiau galbūt ne visose kontekstuose tai veikia teigiamai. Menas, šiuo atveju, man yra mediumas, per kurį įdomu bendrauti. Šokis, teatras yra mūsų sociumo veidrodis. Kūnai jaučia. Menas atviras refleksijoms, savianalizei, dialogui, dažnu atveju iškelia mūsų skaudulius, nepatogumus, savo formomis yra nenuspėjamas, įtraukiantis, paslaptingas, intuityvus ir pasąmoningas. Visi mūsų darbai glaudžiai siejasi su asmeniniais ar artimos aplinkos gyvenimais.
Laurynas: Kurti ir kalbėti per meną apie žmogų ir jo iššūkius bus visada svarbu. Mūsų kūryboje spektaklių temos neretai padiktuojamos asmeninių patirčių, tačiau po premjeros supranti, kad kūrybinių grupių patirtys sutampa ir su žiūrovo patirtimis.
Negana to, ateities spektakliai taip pat lies žmogaus vidaus temas. Jaučiu, kad artimoms žmogui temoms galėtų būti skiriama dar daugiau dėmesio iš pačios visuomenės. Mes, kaip menininkai, pasirenkame ką ir kaip kuriame, o žiūrovus padrąsinčiau atrasti savo meno formą, kuri yra labiausiai suprantama ir jaučiamas poveikis jų vidiniam pasauliui.
Be naujų spektaklių ir bendradarbiavimo projektų, taip pat tęsite festivalį „Pūga“, o „Urban Essentials“ prikeliate po pertraukos. Ko šiemet galima tikėtis pažvelgus į festivalių būsimas programas? Ar jau galite apie tai atskleisti daugiau detalių?
Airida: Gatvės šokio festivalį „Urban Essentials“ organizavome 2012 ir 2013 metais. Patys, kaip šokėjai, užaugome kopijuodami vakarų kultūros socialinius šokius, dar tada, kai neturėjome interneto. Įvairiausiais būdais ieškodavome informacijos apie breiko, hiphopo šokį, kaip greitai informacinių technologijų pagalba visa hiphopo subkultūra išplito po pasaulį, netgi tapo ryškia popkultūros dalimi. O su visa masine kultūra, dažnu atveju, pasimeta ir tikroji šios subkultūros esmė, istorija, vertybės. Norisi plėtoti šiu šokių tekstus, kviesti refleksijoms ir pažinimui per gatvės šokio seminarus, šokio kovas, atvirus jam’us, šokio spektaklius, ne tik jaunąją kartą, bet ir šokio profesionalus. Tikimės, kad ši svajonė prikelti festivalį bus tęstinė. Šiuo metu jaučiamės paaugę ir išmokę nemažai pamokų.
Žiemos festivalis „Pūga“ – mūsų kūdikis, jis vis auga ir yra puikus pavyzdys mums patiems, kad kartais tikrai geriau yra mažiau. Pradėję nuo jaunųjų menininkų, lietuvių darbų ir eskizų pristatymo, atvirų dirbtuvių, improvizacijų sesijų, kasmet stipriai augame tiek žiūrovų, tiek įsitraukiančių dalyvių atžvilgiu.
Laurynas: Ambicijos didelės, tad labai tikimės, kad festivaliai sukvies jau esamą žiūrovą, o gatvės šokio festivalis „Urban Essentials“ sužavės naujas akis. Kaip ir Airida minėjo, festivalis grįžta po dešimties metų pertraukos. Tada šokėjų sulaukdavome iš viso pasaulio, o šiais metais norime stiprinti ir Lietuvos gatvės šokio lauką. Negana to, šiais metais hiphopo subkultūra ir fenomenas mini 50-ies metų sukaktį, tai dar viena proga susitikti ir švęsti gatvės šokį. Prieš pusę amžiaus vienas iš subkultūros pionierių Dj Kool Herc surengė pas save namuose vakarėlį, į kurį sukvietė mikrorajono gyventojus. Šis vakarėlis ir laikomas hiphopo pradžios atskaitos tašku.
Taigi, „Urban Essentials“ lapkričio 24-26 d. Lukiškių kalėjime kvies mėgautis gatvės šokio: breaking, house, hip-hop ir funk stilių kovomis, pasirodymais, pokalbiais ir seminarais.
Kitas šokio festivalis „Pūga“, kurio programa jau sudėliota, šiais metais pasimatuos tarptautinio konteksto kepurę. Žiūrovai programoje galės išvysti jaunųjų kurėjų premjeras, Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą spektaklį, sudalyvauti šokio pamokoje-vakarėlyje, stebėti šokio kovas ir pamatyti Islandų choreografės Yelenos Arakelow šokio spektaklį „Waiting for the dance“. Gražiausių metų švenčių apsuptyje festivalis gruodžio 28-30 d. žiūrovą kvies į pasimatymus Vilniaus erdvėse.
Taip pat su nauju teatro sezono atidarymu, jau rugsėjo 8 d. Gedimino prospekte tradiciškai bus švenčiamas „Low Air“ šokio mokyklos gimtadienis ir „mokslo metų“ pradžia. Kaip manote, ar praėjus dešimt metų nuo mokyklos įkūrimo, poreikis šokiui tarp skirtingų amžiaus grupių su laiku auga? Kokią svarbą tame matote?
Laurynas: Jaučiu, kad poreikis žmonėms užsiimti kokia nors menine veikla ar tiesiog mėgautis ja stebint, tikrai auga. Kaip ir auga įrodymų kiekis, apie meno ir šokio naudą žmogui įvairiais gyvenimo ir sveikatos svyravimų etapais. Labai džiaugiuosi augančia suaugusiųjų žmonių bendruomene, atrodo, kad „nemokėjimo šokti“ baimę pavyksta sumažinti. Labai džiugina ir senjorų noras šokti, labai viliuosi, kad vis daugiau jų galės žengti ir į sceną.
Vaikai ir jaunimas visada lengviau atrasdavo šokį ar per tėvus, ar per draugus. Šokio pasirodymai, breiko patekimas į Olimpines žaidines, viliuosi dar labiau sukels norą šokti. Edukacinių veiklų, projektų, pasiekimų kiekis nuolat kito, kas mus ir atvedė į šiandienos Vilniaus miesto kultūrinę organizaciją veikiančią labai plačiai.
Airida: Per tuos dešimt metų rodos tiek įvyko, bet tuo pačiu ir per mažai. Norėtųsi gilesnio suvokimo apie šokį ir jo naudą ugdyme, švietimo sistemoje. Neformalaus ugdymo kontekste veikiame ir padedame skleistis kūrybiškai, sąmoningai, savarankiškai asmenybei. Per ugdymą šokiu, profesionalius šokio spektaklius, jų pastatymus, stengiamės trinti visuomenėje nusistovėjusius stereotipus, kvestionuoti amžiaus, lyties, kultūros, statuso ribas.
Pirmaisiais šokio mokyklos veikimo metais didžiąją dalį grupių sudarė vaikai ir paaugliai. Suaugę retai rinkdavosi gatvės ar šiuolaikinį šokį, kaip laisvalaikio, sveikesnio gyvenimo būdo formą. Pastaraisiais metais pastebime, kad sugaususių grupės pradeda lenkti vaikų ir paauglių grupes. Pokytis yra, suaugę ir vyresnio amžiaus žmonės juda vis drąsiau. Jaučiame ir brandą, ilgiau lankančių, šokį siekiančių pažinti ir suprasti giliau, sąmoningiau neriant į tyrinėjimus ne tik praktinius, bet ir teorinius. Džiaugiamės ir mokomės drauge su tais, kurie po mokyklos studijoms pasirenka šokį. Jaučiame, kad „Low Air“ bendruomenė prisideda ir prie viso Lietuvos šokio lauko pulsavimo.
Tiek mokykla, tiek teatras, galima neabejotinai teigti, profesionaliai paruošė ir išugdė nevieną jauną šokėją, kurie toliau savo kelią savarankiškai tęsia ar pradės užsienio šokio mokyklose. Ką jums reiškia matyti ir prisidėti prie jų, kaip būsimų profesionalių šokėjų, kelio? Ar tikitės, kad mokykla ir joje dirbantys mokytojai toliau ateityje ugdys žmones, norinčius siekti šokėjo profesijos?
Laurynas: Labai tikiuosi, kad ir toliau bent šiek tiek prisidėsime prie jaunų žmonių pasirinkimo žengti meno ir kultūros takais. Aišku, labiausiai šokio. Džiugina, kad esame vienas iš pasirinkimų, kuris geba parengti šokėjus studijoms Lietuvoje ir užsienyje. Prieš penkis metus to dar nebuvo, o šiai dienai jau per dvidešimt „Low Air“ šokėjų pasirinko scenos meno studijas. Sau ir visai komandai labiausiai linkiu nepailsti ir jausti milžinišką pedagoginio darbo vertę, kad ir koks jis kartais būtų varginantis.
Airida: Telkdami dėmesį į urbanistinio ir šiuolaikinio šokio sklaidą Lietuvoje, per edukaciją, šokio spektaklių pristatymus užsienyje, drauge su profesionalų šokėjų, pedagogų komanda jau esame užauginę ne vieną sąmoningą savame kūne ugdytinį, kuris ir toliau savo ateitį sieja su menais, stoja studijuoti šokį į aukštąsias mokyklas. Nevienas jau yra baigęs studijas, tad džiugu, kad sugrįžta dalintis žiniomis ir patirtimis į mokyklą. Kaip, pavyzdžiui šokėja, choreografė Vaiva Paukštė, pradėjusi šokti su mumis, baigusi Rotterdamse Dansacademie (Codarts) šokio mokyklą, šiuo metu veda pamokas „Low Air“ šokio mokykloje, pradeda savo kaip nepriklausomos choreografės, kūrėjos kelią, statydama šokio spektaklius Lietuvoje. Grėtė Vosyliūtė, taip pat mūsų alumni, studijuojanti šokį Amsterdam University of the Arts paskutinių šokio metų praktiką atlieka pas mus „Low Air“ teatre, šiuo metu kuriamame naujame šokio spektaklyje „Lustopia“, drauge su vokiečių choroegrafe Silke Z. Turbūt pati geriausia dovana dešimtmečio proga, šių mokinių šypsenos įstojus į norimą specialybę. Jau ne vieneri metai, kai ilgus metus šokį tyrinėję mūsų mokykloje, jie pasirenka šią sritį savo ateities specialybe. Šiais metais turime net penkis šokio studentus: Beatričę Šaltenytę, Roką Bugį, Rebeką Subačiūtę, Emiliją Dėdinaitę, Katriną Guščą.
Kas per dešimt mokyklos veiklos metų įvyko svarbiausio? Kokią ją norėtumėte matyti ateityje?
Laurynas: Išsilaikėme ir atrodo, kad viskas einasi teigiama linkme. Tai yra labai svarbu. Svarbi kiekviena veikla ir projektas. Turbūt norėtųsi išskirti projektus, išaugusius iki tarptautinių renginių: šokio tinklaveikos festivalis „Kolonija-žiemos šokio susitikimas“, festivaliai: „Urban Essentials“ ir „Pūga“. Taip pat – net trys kasmetinės miesto šokio šventės, kurias su visa bendruomene dovanojame miestiečiams: Tarptautinės šokio dienos minėjimo ekskursija, rudens sezono pradžios renginys ir Džemas, šokio metų užbaigimo šventė.
Man asmeniškai labai svarbu ir jautru stebėti teigiamą pokytį „Low Air“ šokio mokyklą aplankančių žmonių veiduose ir kūnuose. Čia jaučiu labai didelę prasmę.
Ateičiai norėčiau palinkėti didesnių ir patogesnių šokio mokyklos ir teatro patalpų, gal net pastato, kuriame patogiai galėtume šokti, kurti, edukuoti. Šokis jungia, tad augančiam jungčių kiekiui reikia erdvės.
Airida: Vis dar sunku patikėti, kad šokio mokyklai jau dešimt metų, rodos, dar visai neseniai gramdėme, tinkavome, dažėme sienas drauge su šokėjais, o šiandien džiaugiamės vis gausiau augančia, įvairaus amžiaus šokančių bendruomene – apie tris šimtus skirtingo amžiaus mokinių. Su keliolika mokyklos aktyviausių žmonių esame sukūrę ir šokio spektaklį „Me Two / Savoj Krūvoj“. Buvome apdovanoti aukščiausiu teatro apdovanojimu Auksiniu Scenos Kryžiumi, Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ pelnėme žiūroviškiausio spektaklio apdovanojimą. Tęsiasi aktyvios veiklos kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, trečią kartą konkursine tvarka tapti Vilniaus miesto šokio teatru, mums yra didelis įvertinimas. Vien tik per 2022 metus „Low Air“ sutiko ir patyrė daugiau nei šimtą tūkstančių žmonių. Aktyvi šokio spektaklių, pamokų sklaida Lietuvoje ir užsienyje, tarpautinė tinklaveika ir narystė Europiniame šokio tinkle „Studiotrade“ leidžia manyti, kad esame reikalingi ir mylimi. Esame begalo dėkingi šokantiems drauge.
Jau rugsėjo 8 d. 19 val. „Low Air“ kviečia visus vilniečius ir miesto svečius jungtis į šokio bendrystę ir kartu paminėti šokio mokyklos 10-ąjį gimtadienį, išbandyti atviras šokio pamokas, o rugsėjo 24 d. apsilankyti vizualiame šokio spektaklyje „Žaidimas baigtas“, šiais metais įtrauktame į Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Off programą bei susitikti kituose renginiuose.
Daugiau informacijos: https://lowair.lt/
Interviu parengė Ieva Raudeliūnaitė
Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ informacija
Paieška nedavė rezultatų