Skaityti daugiau
Meno pojūčių žemėlapis – vasaros meno nuotykis Palangoje
Liepos 25–26 dienomis Palangoje vyks išskirtinis kultūrinis renginys – „Meno pojūčių žemėlapis“, kviečiantis pasinerti į daugiaprasmę meno patirtį, apimančią teatrą, muziką, dailę, fotografiją, madą ir kvapus.Atviras interviu su aktoriumi Ainiu Storpirščiu – apie darbus, santykius, tėvystę ir melą sau
„Tėvystė nėra sunku, jei galvoji apie vaiką, o ne save, bet mes patys viską apsunkiname“, – sako prieš mažiau nei metus tėvu tapęs aktorius Ainis Storpirštis. Atvirame interviu aktorius papasakojo apie sūnų Elį, santykius su sužadėtine Gabija Urniežiūte, jų panašumus ir skirtumus bei šiemet pristatytą komediją „Pereinamasis miegamasis“.J. Štrausas baletas Prie gražaus mėlynojo Dunojaus su Europos baleto solistais
Rugpjūčio 18 d., pirmadienio vakarą, Palangos koncertų salėje nuskambės vienas elegantiškiausių vasaros kultūros akcentų – Johanno Štrauso baletas „Prie gražaus mėlynojo Dunojaus“. Šį kūrinį pristato pasaulinio garso kompanija „WORLDSTARS“, į sceną sukvietusi Europos baleto elitą – Paryžiaus operos, teatro „La Scala“, Londono Karališkojo baleto ir kitų žymių teatrų solistus.„Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“ – detektyvinis miuziklas visai šeimai
Populiariausių lietuviškų vaikų knygų herojai Domas ir Tomas išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius į muzikinį nuotykį – miuziklą „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Spektaklis vyks keliuose Lietuvos miestuose, o po kiekvieno jų – susitikimas su knygų autoriumi Tomu Dirgėla, kuris mielai bendrauja su vaikais, fotografuojasi ir pasirašo jų atsineštas knygas.Sausio 13-ąją – papildomas pirmojo lietuviško „Mažasis princas“ miuziklo spektaklis
„Naujoji opera“ ir Vilniaus „Compensa“ koncertų salė jau planuoja kitus metus ir skelbia, jog sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, proga surengs papildomą pirmojo Lietuvoje „Mažojo Princo“ miuziklo spektaklį.Žongliravimas susitinka su magija: į Vilnių atvyksta „Heka“ – eksperimentinis britų pasirodymas iš Gandini Juggling
Rugsėjo 6–7 d. Menų spaustuvėje Vilniuje – naujas tarptautinio scenos menų ciklo HELIUM svečias iš Jungtinės Karalystės. Dviem vakarams scenoje įsikurs išskirtinis žongliravimo ir iliuzijos spektaklis „Heka“, kurį pristato garsus britų kolektyvas Gandini Juggling.Projektas kūnams „ALKIS“ – netradicinis šokio eksperimentas Vilniuje
Spalio 17–19 dienomis kviečiama patirti „ALKĮ“ – šokio meno eksperimentą, peržengiantį įprasto spektaklio ribas. Tai projektas kūnams, kuriame susilieja šokis, garso dizainas, scenografija ir aktyvi žiūrovo patirtis.Renginių rinka kaista: liepą Lietuvoje – „Guns N’ Roses“, Jessica Shy, „Midsummer Vilnius“ ir 1006 km lenktynės
Lietuviška vasara – neprognozuojama, tuo metu renginių rinka liepą bus karšta, kaip niekada. Kauną sudrebins legendiniai rokeriai „Guns N’ Roses“, Palangoje 26-ąjį kartą vyks 1006 km lenktynės, o sostinę šokdins trys iš eilės Jessicos Shy koncertai ir net 11 įspūdingų festivalio „Midsummer Vilnius“ renginių.Vilnius City Opera „Pakartojimo nebus: Makbetas“ – pasaulį stebinantis Lietuvos fenomenas
Praėjusiais metais startavę su kultine Asmik Grigorian Salomėja, Vilnius City Opera kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru antrajam „Pakartojimo nebus“ ciklo vakarui kviečia nerti į amžinųjų klasikų Williamo Shakespeare‘o ir Giuseppe Verdi kūrybą su opera „Makbetas“. Spalio 28 d. vakarą LVSO koncertų salėje, kartu su kitais solistais į sceną lips kadaise čia kaip nedrąsūs „Bohemos“ studentai prisistatę Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas, dabar atliksiantys sudėtingus, aukščiausio vaidybos bei vokalo meistriškumo reikalaujančius vaidmenis.Spektaklis „Lagaminas“ pagal Sergey Davlatov apsakymus – pirmą kartą Vilniuje
2025 m. spalio 20 d. Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, įvyks išskirtinis teatro įvykis – premjerinis spektaklis „Lagaminas“, sukurtas pagal garsaus rašytojo Sergey Davlatov apsakymų motyvus. Vienintelį vakarą Lietuvos žiūrovai galės išvysti jautrų ir ironišką pasakojimą apie išsiskyrimą, atmintį, praeitį ir mus formuojančius išgyvenimus.Kasdienybės komedija „Puolę dievai”
Rolando Atkočiūno režisuota premjera „Puolę dievai“ – istorija apie keturis menininkus, susitikusius pensione praleisti savo senatvės.Šiemet „Sirenose“ – Avinjono festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso spektakliai
Naują trimetę programą tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pradeda šūkiu „Teatras yra ginklas“ ir pristato aktualiausias, bet ne visada patogias visuomenės dilemas nagrinėjančius spektaklius. Šįmet festivalio dėmesio taikiklyje – humanisto, Avinjono teatro festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso kūryba, queer temos ir jas atskleidžiantys lietuvių scenos darbai bei Baltijos ir Šiaurės šalių kūrėjų forumai ir susitikimai.Bilietai.lt valdanti įmonių grupė PLG įsigijo Čekijos ir Slovakijos rinkos lyderę Ticketportal
Lietuvoje Bilietai.lt prekinį ženklą valdanti AS Piletilevi PLG žengė reikšmingą istorinį žingsnį – įsigijo Ticketportal, didžiausią bilietų platinimo platformą Čekijoje ir Slovakijoje. Po šio sandorio Piletilevi PLG metinė bilietų apyvarta padvigubės ir pasieks beveik 600 mln. eurų. Sandoris buvo užbaigtas birželio 12 d. Prahoje.„Bilietai.lt“ pristato naują logotipą ir šūkį – žengia į vizualiai šiuolaikišką erą
Lietuvos bilietų platinimo lyderis „Bilietai.lt“ pristato atnaujintą vizualinį identitetą – naują logotipą ir šūkį „Akimirkos vertos prisiminimų“. Šie pokyčiai žymi reikšmingą žingsnį įmonės istorijoje ir atspindi tiek vietinį atpažįstamumą, tiek tarptautinį kontekstą. Greitu metu atsinaujins ir pati svetainė – www.bilietai.lt, kuri perims naująją vizualinę kalbą.Atviras interviu su Emilija Finagėjevaite – apie santykius, darbą su sužadėtiniu ir sėkmingo projekto tęsinį
„Palinkėčiau sau nurimti ir suprasti, kas gyvenime svarbiausia“, – sako dešimčiai skirtingų veiklų laiko randanti operos solistė Emilija Finagėjevaitė. Atvirame interviu moteris papasakojo apie santykius, intensyvų gyvenimo ritmą bei darbą prie naujo miuziklo Lietuvoje kartu su sužadėtiniu Jonu Sakalausku.Karščiausia vasara Lietuvoje: pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi lietuvių atlikėjai kviečia į nepamirštamą muzikinį sezoną
2025 m. vasara Lietuvoje žada būti karščiausia – šalyje vyks gausybė didelio masto koncertų ir festivalių, kurie pritrauks tūkstančius žiūrovų iš visos Lietuvos ir užsienio. Didžiausiose koncertų erdvėse – nuo stadionų, arenų ar parkų – pasirodys pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi Lietuvos atlikėjai.Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Ukrainietiško spektaklio režisierė Nina Khyzhna: „Kalbos apie pacifizmą iš privilegijuotos pozicijos skamba ironiškai“
„Jaučiame, kad daug žodžių prarado savo prasmę. Jie neveikia, negali perduoti to, ką jaučiu. Pasitelkus kūną tai padaryti lengviau“, – sako naują judesio spektaklį Vilniuje, festivalyje „Sirenos“ pristatysianti režisierė ir choreografė iš Ukrainos Nina Khyzhna. Spektaklis „Šiandien niekas nežuvo“ buvo sukurtas Austrijoje ir, pasak režisierės, teikia terapinį buvimo vienoje erdvėje efektą, dovanoja užsienio publikai naujų perspektyvų apie tai, kas vyksta Ukrainoje.
Visgi spektaklio priėmimas tėvynėje ir svetur skiriasi. Ukrainoje nėra Vakaruose vyraujančių kalbų apie pacifizmą. „Pacifizmas – tai dalykas, kuris mums, ukrainiečiams absoliučiai neprieinamas. Aš irgi anksčiau buvau pacifistė, esu labai taikus žmogus, nenoriu karo, bet dabar viskas pasikeitę“, – sako Nina Khyzhna, pati drauge su kolegomis ir draugais Artiomu Vusyku, Dmytro Tretiaku ir Vladyslava Chentsova vaidinsianti dviejuose „Šiandien niekas nežuvo“ rodymuose Vilniuje spalio 10 ir 11 dienomis.
Ką norėjote šiuo spektakliu pasakyti užsienio publikai?
Spektaklį sukūriau Austrijoje per savo meninę rezidenciją 2022 gruodį. Po to jį rodėme Vokietijoje ir Ukrainoje, bet šiaip jis buvo sukurtas užsienio auditorijai, spektaklio metu kalbame žmonėms, kurie nėra insaideriai. Tai suveikė ir Ukrainoje.
Manau, kad teatras yra tokia meno rūšis, kuri turi prieigą prie kūno, sukuria bendrą buvimą vienoje erdvėje, to negali jokios kitos meno šakos. Mes pasakojame savo ir savo draugų, prisijungusių prie armijos arba savanoriaujančių, arba dirbančių kultūros srityje, istorijas, bet puikiai suprantu, kad visiškai neįmanoma perduoti kai kurių patirčių, bet to šiuo atveju ir nereikia. Visgi spektaklio metu gali sukurti artumą tarp žmonių.
Manau, kad mūsų fizinės patirtys labai veikia tai, kaip elgiamės, kaip reaguojame į vienus ar kitus dalykus, kaip formuojasi mūsų kognityviniai gebėjimai, pažinimas, kaip priimame skirtingas temas ar ideologijas. Pavyzdžiui, pacifizmas – tai dalykas, kuris mums, ukrainiečiams, absoliučiai neprieinamas. Pascal Gielen rašė, kad slėptuvėse nuo bombų pacifizmo nėra. Kai girdi sprogimus fiziniu lygmeniu viskas pasikeičia, mūsų kūnai yra nervinės sistemos, sujungtos su smegenimis. Aš irgi buvau pacifistė, esu labai taikus žmogus, nenoriu karo, bet jau beveik trejus metus (o Dieve) daug kas yra pasikeitę kognityviniu lygmeniu. Deja, dabar suprantame, kad kartais neturi kito pasirinkimo, bet kovoti dėl taikos, dėl teisės būti pacifistu ginklais savo rankose.
Kartais užsienyje sunku kalbėti apie šias temas, nes gyvenantiems saugioje aplinkoje, tokie pareiškimai skamba trikdančiai. Net jei gyveni taikoje turi būti pasiruošęs karui. Jei nori apsaugoti žmogiškąsias vertybes, bazines žmogaus teises, turi žudyti. Ir tai nėra kažkas, ką mes pasirinkome ar norėtume daryti. Tai sudėtinga.
Kaip publika užsienyje ir Ukrainoje priima šį spektaklį? Ar matote daugiau panašumų ar skirtumų?
Ukrainos viduje mes turime labai skirtingų patirčių ir negali taip paprastai suprasti, ką išgyvena kitas žmogus. Mokomės nelyginti patirčių, nes tai pavojinga. Žinoma, yra skirtumų. Pavyzdžiui, kai rodėme spektaklį Austrijoje, kaskart po rodymų būdavo diskusijos ir tai tapo labai svarbia pasirodymo dalimi. Viena diskusija bus ir Vilniuje, jos labai laukiu, nes man labai patinka susitikimai su žiūrovais.
Taigi Austrijoje ir Vokietijoje daug žmonių sakė: „Ačiū, dabar dalykus suprantu aiškiau“. Nes visgi Vakaruose yra daug paplitusių naratyvų, kaip „Gana, baikime žudymus, atiduokim dalį teritorijos Rusijai ir viskas bus baigta, aišku, ne sostinę, bet gal kokius kaimus“ arba „Ukraina neturi pakankamai galios laimėti“ ir pan. Žiūrovai tose šalyse sakė, kad ir jie naudojo tuos naratyvus ir nesuprato, kaip Rusijos propaganda įsiskverbia į žmonių protus nenorint, nesąmoningai. Ir aišku, jie kalba apie pacifizmą. Bet tai skamba ironiškai, kai išsakoma iš privilegijuotos pozicijos.
Atrodo, kad Lietuvoje tų naratyvų, skatinančių Ukrainą pasiduoti, yra mažiau, žmonės čia geriau supranta situaciją, nes žino Kremliaus propagandą, kaip veikia Rusija. Ir lietuviai labai aktyviai rėmė Ukrainą, tačiau ilgainiui įsitraukimas blėsta, susidomėjimas žiniomis apie karą ne toks didelis, žmonės vengia temų, atrodo, kad yra nuovargis. Kaip jaučiatės Jūs? Ar nepavargote?
Mes neturime pasirinkimo. Aišku, kad mes visi pavargę, bet kai pagalvoju apie draugus apkasuose, negaliu lygintis. Ir tiesą sakant jų darbas man suteikia įkvėpimo. Arba savo gyvybes atidavusių žmonių pavyzdžiai suteikia man jėgų gyventi Ukrainoje ir net būti privilegijuotai – kurti teatrą. Manau, kad svarbu surasti dar vieną būdą pasidalinti tuo, kas vyksta. Aš visad jaučiuosi vakarėlių gadintoja – kai visi linksminasi ir manęs paklausia iš kur esu, atsakau, kad iš Ukrainos, ir visi surimtėja. Nenoriu būti tokiu žmogumi, bet kita vertus negaliu nekalbėti apie karą, turi stiprinti kitų supratimą apie tai, kas vyksta. Deja, tai ne tik Putino karas. Ir jis nesusijęs tik su Ukraina. Tai ideologinis karas, Putiną įkvėpė Ivanas Iljinas, ortodoksų fašistas. Ir dar vienas ideologas Aleksandras Duginas, jie dirbo ties Eurazijos konstruktu ir nori sugriauti Europos idėją. Mūsų tikslas įspėti visus europiečius, kad visi esame pavojuje. Taika, kuri tokia trapi, turi būti stipriai saugoma kasdien. Ukrainiečiams taika nebėra abstraktus konceptas, tai labai konkretus algoritmas, maži kasdieniai žingsniai ir tikri veiksmai. To neina apsaugoti posėdžiais ar apvalių stalų diskusijomis. Dabar jau per vėlu būti pacifistu ir ieškoti minkštųjų galių.
O publikai Vilniuje, kuri galbūt pavargusi nuo karo, pasakyčiau, kad puikiai tą suprantu. Mes ieškojome būdo ne perpasakoti istorijas, nes irgi esame nuo to pavargę. Į spektaklį įtraukėme daug kūno kalbos, o tai kaskart nauja ir vyksta tik čia ir dabar. Tarp mūsų ir žiūrovų. Prieš kiekvieną pasirodymą peržiūriu tekstą – ar nereikia kažko pakeisti. Deja, viskas dar aktualu. Aš vis dar beveik kasdien sapnuoju mirtį. Charkivą vis dar atakuoja, buvo daug naujų bangų, kai šis miestas buvo stipriai puolamas skirtingais būdais ir dabar jis atakuojamas. Na, turime pakeisti tai, kad vienas iš aktorių – Dmytro – anksčiau sakydavo, kad jis savanoris, o dabar neseniai jau prisijungė prie ginkluotųjų Ukrainos pajėgų, jis jau karys. Tikimės, kad jo vadas išleis vaidinti į Vilnių, Dima gavo leidimą, bet armijoje viskas gali pasikeisti.
Iš tikrųjų palietėte kitą svarbią temą. Kaip jums sekėsi kurti šį spektaklį karo laikais užsienio šalyje?
Pirmąjį pusmetį po pilno masto invazijos vyrams buvo lengviau keliauti. Mes gavome Kultūros ministerijos leidimą ir jie atvyko į Austriją kurti projekto, nes jis buvo svarbus politiškai ir prisidėjo prie kultūrinės diplomatijos. O šiek tiek vėliau taisyklės sugriežtėjo, todėl viename festivalyje Vokietijoje pasirodėme be vaikinų – vaidinome tik mes su Vlada. Juos rodome per video transliaciją. Dabar „Sirenų“ festivalis, bendradarbiaudamas su Ukrainos kultūros institutu, padeda mums gauti leidimus. Labai tikimės, kad pavyks kirsti sieną, nes pasieniečiai gali ir neleisti vyrams išvykti. Dabar ir repetuoti negalime, nes Dima yra armijoje. Susitiksime jau Vilniuje visi.
Šiame spektaklyje labai svarbus judesys. Kodėl? Ar tai universali kalba, ar lengviau perduoda jūsų žinutę, ar gal patiems priimtinesnė raiškos priemonė, leidžianti atsikratyti streso?
Manau, viskas, ką išvardinote. Jaučiame, kad daug žodžių prarado savo prasmę. Arba pasikeitė prasmės. Dabar sunku įvardinti, perteikti, suformuoti mintį. Pasitelkus kūną tai padaryti lengviau. Kaskart kai girdi sprogimą ar skaitai siaubingas žinias, jauti, kad tiesiog trūksta žodžių. Jie neteko galios. Jie neveikia, negali perduoti to, ką jaučiu. Be to, kūnas turi galią sudaryti somatinį rezonansą su kitais kūnais toje pačioje erdvėje – susidaro vienybės, buvimo kartu jausmas. Tas jausmas mums labai svarbus, jis sukuria saugumo iliuziją. Daug lengviau išgyventi sunkumus kai esi kartu, tuomet kūne mažiau streso. Kai tik pradėjome kurti šį spektaklį, rengėme retrospektyvias sesijas. Judesys po judesio dirbome su tuo, ką išgyvenome, siekėme surasti kūnišką tekstą toms patirtims. Tai mums visiems kaip grupei, kaip draugams (jau daug metų kartu dirbame Charkive) buvo gili patirtis.
Po kito spektaklio, kuriame irgi naudojame kūniškuosius tekstus, prie mūsų priėjo vienas karys, jis buvo labai dėkingas ir verkė. Jis pasakojo, kad nežinojo, kaip papasakoti apie tai, ką išgyveno ir mes jam padėjome surasti tuos kodus. Teatras gali atblokuoti kai kuriuos tabu – leidžia jausti pyktį, neapykantą. Čia galima visa tai išreikšti ir tai padeda žmonėms dirbti su savo emocijomis.
Kokių dar reakcijų sulaukėte Ukrainoje?
Spektaklyje buvo ir mūsų draugų, tarnaujančių armijoje, jie sakė, kad labai svarbu, kad jų istorijos yra matomos. Jiems svarbu suprasti, kad jie yra girdimi ir matomi užsienyje. Liudijimo momentas yra labai reikšmingas. Įvykių paliudijimas padaro tavo egzistenciją tikra, o jausmus pagrįstais. Tai, kad spektaklyje naudojame anglų kalbą, įveda išorinį stebėtoją, ukrainiečiai klausydami spektaklio anglų kalba supranta, kad jų istorijos yra pasakojamos užsieniečiams, ir jaučia, kad ten juos kažkas girdi. Tai suteikia naują perspektyvą, validuoja mūsų, ukrainiečių, išgyvenimus, duoda suvokimą, kad taip neturėtų būti, tai negerai, tai nenormalu. Ir dar duoda saviatjautos jausmą. Dažniausiai, kai spektaklis rodomas užsienyje, aš neverkiu, bet per rodymą Ukrainoje verkė visi, verkėme ir mes. Buvo toks bendras gedėjimas viename fiziniame lygyje. Tai buvo visiškai kitoks spektaklis, nors buvo tie patys žodžiai ir judesiai kaip ir užsienyje.
Aišku, nemanau, kad teatras turi užimti psichoterapeutų vietą. Bet kaip viena dėstytoja sakė, kad Ukrainoje neužtenka terapeutų, tad teatras suveikia ir šioje srityje, aišku, jis negali pakeisti psichologų, bet turi tokį šalutinį poveikį. Jis padeda žiūrovams pripažinti savo patirtis ir jas integruoti.
Gal galite papasakoti daugiau apie nepriklausomą teatrą NAFTA, kuriame dirbate?
Ta nepriklausoma teatro platforma Charkive, sukurta 2017 metais, ją įkūrė Artiomas Vusekas (vaidinantis ir „Šiandien niekas nežuvo“), ten dirbu ir aš bei Tatjana Holoduva. Iki karo buvo 40 žmonių, dabar mūsų yra apie 10: aktoriai ir administracija. Ši platforma suburia įvairių sričių menininkus kurti spektaklius ir performansus. Ukrainoje yra problemų su valstybiniais teatrais, kurie dirba kaip fabrikai – ateina režisierius/ė su savo idėjomis ir temomis bei diktuoja tai aktoriams. Nors kai kuriems tai gali būti visiškai neįdomu ar neprimtina. O tokios nepriklausomos struktūros kaip NAFTA neturi hierarchijos, todėl darome viešus kvietimus (angl. open calls), kviečiame visus, kam įdomios tam tikros temos ar kūrėjai dirbti pas mus, nereikia būti paskirtam. Mes pozicionuojame save kaip socialinį ir politinį teatrą, nes mes dirbame su politiniais kontekstais, neturime pasirinkimo.
Dirbame su rusifikacijos trauma, nes Charkivas yra labai arti Rusijos sienos. 90 proc. miestiečių kalba rusiškai. Reikėjo pripažinti, kad ta kalba nebuvo mūsų pasirinkimas, kad tai trauma. Dabar reikia dirbti su savo tapatybe, susigrąžinti savo istoriją, nes rusai ištrynė ištisus puslapius ir labai svarbių ukrainiečių asmenybių vardus, žudė rašytojus, tapytojus, režisierius. Reikėjo vėl viską atverti ir susigrąžinti. Taigi mūsų teatras daug dirba su tuo palikimu, kuriame vietą, kurioje norėtume gyventi.
Kokį teatrą Ukrainoje norėtumėte matyti po 10 metų? Ko jam linkėtumėte?
Norėčiau matyti visai kitokį teatrą, kad jis būtų įvairus. Nenoriu, kad Ukraina būtų monokultūrinė šalis. Norint, kad šalis vystytųsi reikia, kad ji būtų įvairiakultūrė, įvairios religijos, sekuliari valstybė, manau, kad teatras irgi turi dirbti su tais kontekstais ir aišku, norėčiau matyti socialiai sąmoningo teatro, atsakingo, su kritiniu požiūriu, atsiskyrusiu nuo Rusijos dramos mokyklos ir nuo Stanislavskio, kuris kolonizavo Ukrainos teatrą. Turime puikių dalykų, kurių galime pasisemti iš tokių dramaturgų kaip Skurba ir kitų autorių, kurie dirbo su avangardiniais, eksperimentiniais tekstais....
Kalbino Aušra Pociūtė.
Visgi spektaklio priėmimas tėvynėje ir svetur skiriasi. Ukrainoje nėra Vakaruose vyraujančių kalbų apie pacifizmą. „Pacifizmas – tai dalykas, kuris mums, ukrainiečiams absoliučiai neprieinamas. Aš irgi anksčiau buvau pacifistė, esu labai taikus žmogus, nenoriu karo, bet dabar viskas pasikeitę“, – sako Nina Khyzhna, pati drauge su kolegomis ir draugais Artiomu Vusyku, Dmytro Tretiaku ir Vladyslava Chentsova vaidinsianti dviejuose „Šiandien niekas nežuvo“ rodymuose Vilniuje spalio 10 ir 11 dienomis.
Ką norėjote šiuo spektakliu pasakyti užsienio publikai?
Spektaklį sukūriau Austrijoje per savo meninę rezidenciją 2022 gruodį. Po to jį rodėme Vokietijoje ir Ukrainoje, bet šiaip jis buvo sukurtas užsienio auditorijai, spektaklio metu kalbame žmonėms, kurie nėra insaideriai. Tai suveikė ir Ukrainoje.
Manau, kad teatras yra tokia meno rūšis, kuri turi prieigą prie kūno, sukuria bendrą buvimą vienoje erdvėje, to negali jokios kitos meno šakos. Mes pasakojame savo ir savo draugų, prisijungusių prie armijos arba savanoriaujančių, arba dirbančių kultūros srityje, istorijas, bet puikiai suprantu, kad visiškai neįmanoma perduoti kai kurių patirčių, bet to šiuo atveju ir nereikia. Visgi spektaklio metu gali sukurti artumą tarp žmonių.
Manau, kad mūsų fizinės patirtys labai veikia tai, kaip elgiamės, kaip reaguojame į vienus ar kitus dalykus, kaip formuojasi mūsų kognityviniai gebėjimai, pažinimas, kaip priimame skirtingas temas ar ideologijas. Pavyzdžiui, pacifizmas – tai dalykas, kuris mums, ukrainiečiams, absoliučiai neprieinamas. Pascal Gielen rašė, kad slėptuvėse nuo bombų pacifizmo nėra. Kai girdi sprogimus fiziniu lygmeniu viskas pasikeičia, mūsų kūnai yra nervinės sistemos, sujungtos su smegenimis. Aš irgi buvau pacifistė, esu labai taikus žmogus, nenoriu karo, bet jau beveik trejus metus (o Dieve) daug kas yra pasikeitę kognityviniu lygmeniu. Deja, dabar suprantame, kad kartais neturi kito pasirinkimo, bet kovoti dėl taikos, dėl teisės būti pacifistu ginklais savo rankose.
Kartais užsienyje sunku kalbėti apie šias temas, nes gyvenantiems saugioje aplinkoje, tokie pareiškimai skamba trikdančiai. Net jei gyveni taikoje turi būti pasiruošęs karui. Jei nori apsaugoti žmogiškąsias vertybes, bazines žmogaus teises, turi žudyti. Ir tai nėra kažkas, ką mes pasirinkome ar norėtume daryti. Tai sudėtinga.
Kaip publika užsienyje ir Ukrainoje priima šį spektaklį? Ar matote daugiau panašumų ar skirtumų?
Ukrainos viduje mes turime labai skirtingų patirčių ir negali taip paprastai suprasti, ką išgyvena kitas žmogus. Mokomės nelyginti patirčių, nes tai pavojinga. Žinoma, yra skirtumų. Pavyzdžiui, kai rodėme spektaklį Austrijoje, kaskart po rodymų būdavo diskusijos ir tai tapo labai svarbia pasirodymo dalimi. Viena diskusija bus ir Vilniuje, jos labai laukiu, nes man labai patinka susitikimai su žiūrovais.
Taigi Austrijoje ir Vokietijoje daug žmonių sakė: „Ačiū, dabar dalykus suprantu aiškiau“. Nes visgi Vakaruose yra daug paplitusių naratyvų, kaip „Gana, baikime žudymus, atiduokim dalį teritorijos Rusijai ir viskas bus baigta, aišku, ne sostinę, bet gal kokius kaimus“ arba „Ukraina neturi pakankamai galios laimėti“ ir pan. Žiūrovai tose šalyse sakė, kad ir jie naudojo tuos naratyvus ir nesuprato, kaip Rusijos propaganda įsiskverbia į žmonių protus nenorint, nesąmoningai. Ir aišku, jie kalba apie pacifizmą. Bet tai skamba ironiškai, kai išsakoma iš privilegijuotos pozicijos.
Atrodo, kad Lietuvoje tų naratyvų, skatinančių Ukrainą pasiduoti, yra mažiau, žmonės čia geriau supranta situaciją, nes žino Kremliaus propagandą, kaip veikia Rusija. Ir lietuviai labai aktyviai rėmė Ukrainą, tačiau ilgainiui įsitraukimas blėsta, susidomėjimas žiniomis apie karą ne toks didelis, žmonės vengia temų, atrodo, kad yra nuovargis. Kaip jaučiatės Jūs? Ar nepavargote?
Mes neturime pasirinkimo. Aišku, kad mes visi pavargę, bet kai pagalvoju apie draugus apkasuose, negaliu lygintis. Ir tiesą sakant jų darbas man suteikia įkvėpimo. Arba savo gyvybes atidavusių žmonių pavyzdžiai suteikia man jėgų gyventi Ukrainoje ir net būti privilegijuotai – kurti teatrą. Manau, kad svarbu surasti dar vieną būdą pasidalinti tuo, kas vyksta. Aš visad jaučiuosi vakarėlių gadintoja – kai visi linksminasi ir manęs paklausia iš kur esu, atsakau, kad iš Ukrainos, ir visi surimtėja. Nenoriu būti tokiu žmogumi, bet kita vertus negaliu nekalbėti apie karą, turi stiprinti kitų supratimą apie tai, kas vyksta. Deja, tai ne tik Putino karas. Ir jis nesusijęs tik su Ukraina. Tai ideologinis karas, Putiną įkvėpė Ivanas Iljinas, ortodoksų fašistas. Ir dar vienas ideologas Aleksandras Duginas, jie dirbo ties Eurazijos konstruktu ir nori sugriauti Europos idėją. Mūsų tikslas įspėti visus europiečius, kad visi esame pavojuje. Taika, kuri tokia trapi, turi būti stipriai saugoma kasdien. Ukrainiečiams taika nebėra abstraktus konceptas, tai labai konkretus algoritmas, maži kasdieniai žingsniai ir tikri veiksmai. To neina apsaugoti posėdžiais ar apvalių stalų diskusijomis. Dabar jau per vėlu būti pacifistu ir ieškoti minkštųjų galių.
O publikai Vilniuje, kuri galbūt pavargusi nuo karo, pasakyčiau, kad puikiai tą suprantu. Mes ieškojome būdo ne perpasakoti istorijas, nes irgi esame nuo to pavargę. Į spektaklį įtraukėme daug kūno kalbos, o tai kaskart nauja ir vyksta tik čia ir dabar. Tarp mūsų ir žiūrovų. Prieš kiekvieną pasirodymą peržiūriu tekstą – ar nereikia kažko pakeisti. Deja, viskas dar aktualu. Aš vis dar beveik kasdien sapnuoju mirtį. Charkivą vis dar atakuoja, buvo daug naujų bangų, kai šis miestas buvo stipriai puolamas skirtingais būdais ir dabar jis atakuojamas. Na, turime pakeisti tai, kad vienas iš aktorių – Dmytro – anksčiau sakydavo, kad jis savanoris, o dabar neseniai jau prisijungė prie ginkluotųjų Ukrainos pajėgų, jis jau karys. Tikimės, kad jo vadas išleis vaidinti į Vilnių, Dima gavo leidimą, bet armijoje viskas gali pasikeisti.
Iš tikrųjų palietėte kitą svarbią temą. Kaip jums sekėsi kurti šį spektaklį karo laikais užsienio šalyje?
Pirmąjį pusmetį po pilno masto invazijos vyrams buvo lengviau keliauti. Mes gavome Kultūros ministerijos leidimą ir jie atvyko į Austriją kurti projekto, nes jis buvo svarbus politiškai ir prisidėjo prie kultūrinės diplomatijos. O šiek tiek vėliau taisyklės sugriežtėjo, todėl viename festivalyje Vokietijoje pasirodėme be vaikinų – vaidinome tik mes su Vlada. Juos rodome per video transliaciją. Dabar „Sirenų“ festivalis, bendradarbiaudamas su Ukrainos kultūros institutu, padeda mums gauti leidimus. Labai tikimės, kad pavyks kirsti sieną, nes pasieniečiai gali ir neleisti vyrams išvykti. Dabar ir repetuoti negalime, nes Dima yra armijoje. Susitiksime jau Vilniuje visi.
Šiame spektaklyje labai svarbus judesys. Kodėl? Ar tai universali kalba, ar lengviau perduoda jūsų žinutę, ar gal patiems priimtinesnė raiškos priemonė, leidžianti atsikratyti streso?
Manau, viskas, ką išvardinote. Jaučiame, kad daug žodžių prarado savo prasmę. Arba pasikeitė prasmės. Dabar sunku įvardinti, perteikti, suformuoti mintį. Pasitelkus kūną tai padaryti lengviau. Kaskart kai girdi sprogimą ar skaitai siaubingas žinias, jauti, kad tiesiog trūksta žodžių. Jie neteko galios. Jie neveikia, negali perduoti to, ką jaučiu. Be to, kūnas turi galią sudaryti somatinį rezonansą su kitais kūnais toje pačioje erdvėje – susidaro vienybės, buvimo kartu jausmas. Tas jausmas mums labai svarbus, jis sukuria saugumo iliuziją. Daug lengviau išgyventi sunkumus kai esi kartu, tuomet kūne mažiau streso. Kai tik pradėjome kurti šį spektaklį, rengėme retrospektyvias sesijas. Judesys po judesio dirbome su tuo, ką išgyvenome, siekėme surasti kūnišką tekstą toms patirtims. Tai mums visiems kaip grupei, kaip draugams (jau daug metų kartu dirbame Charkive) buvo gili patirtis.
Po kito spektaklio, kuriame irgi naudojame kūniškuosius tekstus, prie mūsų priėjo vienas karys, jis buvo labai dėkingas ir verkė. Jis pasakojo, kad nežinojo, kaip papasakoti apie tai, ką išgyveno ir mes jam padėjome surasti tuos kodus. Teatras gali atblokuoti kai kuriuos tabu – leidžia jausti pyktį, neapykantą. Čia galima visa tai išreikšti ir tai padeda žmonėms dirbti su savo emocijomis.
Kokių dar reakcijų sulaukėte Ukrainoje?
Spektaklyje buvo ir mūsų draugų, tarnaujančių armijoje, jie sakė, kad labai svarbu, kad jų istorijos yra matomos. Jiems svarbu suprasti, kad jie yra girdimi ir matomi užsienyje. Liudijimo momentas yra labai reikšmingas. Įvykių paliudijimas padaro tavo egzistenciją tikra, o jausmus pagrįstais. Tai, kad spektaklyje naudojame anglų kalbą, įveda išorinį stebėtoją, ukrainiečiai klausydami spektaklio anglų kalba supranta, kad jų istorijos yra pasakojamos užsieniečiams, ir jaučia, kad ten juos kažkas girdi. Tai suteikia naują perspektyvą, validuoja mūsų, ukrainiečių, išgyvenimus, duoda suvokimą, kad taip neturėtų būti, tai negerai, tai nenormalu. Ir dar duoda saviatjautos jausmą. Dažniausiai, kai spektaklis rodomas užsienyje, aš neverkiu, bet per rodymą Ukrainoje verkė visi, verkėme ir mes. Buvo toks bendras gedėjimas viename fiziniame lygyje. Tai buvo visiškai kitoks spektaklis, nors buvo tie patys žodžiai ir judesiai kaip ir užsienyje.
Aišku, nemanau, kad teatras turi užimti psichoterapeutų vietą. Bet kaip viena dėstytoja sakė, kad Ukrainoje neužtenka terapeutų, tad teatras suveikia ir šioje srityje, aišku, jis negali pakeisti psichologų, bet turi tokį šalutinį poveikį. Jis padeda žiūrovams pripažinti savo patirtis ir jas integruoti.
Gal galite papasakoti daugiau apie nepriklausomą teatrą NAFTA, kuriame dirbate?
Ta nepriklausoma teatro platforma Charkive, sukurta 2017 metais, ją įkūrė Artiomas Vusekas (vaidinantis ir „Šiandien niekas nežuvo“), ten dirbu ir aš bei Tatjana Holoduva. Iki karo buvo 40 žmonių, dabar mūsų yra apie 10: aktoriai ir administracija. Ši platforma suburia įvairių sričių menininkus kurti spektaklius ir performansus. Ukrainoje yra problemų su valstybiniais teatrais, kurie dirba kaip fabrikai – ateina režisierius/ė su savo idėjomis ir temomis bei diktuoja tai aktoriams. Nors kai kuriems tai gali būti visiškai neįdomu ar neprimtina. O tokios nepriklausomos struktūros kaip NAFTA neturi hierarchijos, todėl darome viešus kvietimus (angl. open calls), kviečiame visus, kam įdomios tam tikros temos ar kūrėjai dirbti pas mus, nereikia būti paskirtam. Mes pozicionuojame save kaip socialinį ir politinį teatrą, nes mes dirbame su politiniais kontekstais, neturime pasirinkimo.
Dirbame su rusifikacijos trauma, nes Charkivas yra labai arti Rusijos sienos. 90 proc. miestiečių kalba rusiškai. Reikėjo pripažinti, kad ta kalba nebuvo mūsų pasirinkimas, kad tai trauma. Dabar reikia dirbti su savo tapatybe, susigrąžinti savo istoriją, nes rusai ištrynė ištisus puslapius ir labai svarbių ukrainiečių asmenybių vardus, žudė rašytojus, tapytojus, režisierius. Reikėjo vėl viską atverti ir susigrąžinti. Taigi mūsų teatras daug dirba su tuo palikimu, kuriame vietą, kurioje norėtume gyventi.
Kokį teatrą Ukrainoje norėtumėte matyti po 10 metų? Ko jam linkėtumėte?
Norėčiau matyti visai kitokį teatrą, kad jis būtų įvairus. Nenoriu, kad Ukraina būtų monokultūrinė šalis. Norint, kad šalis vystytųsi reikia, kad ji būtų įvairiakultūrė, įvairios religijos, sekuliari valstybė, manau, kad teatras irgi turi dirbti su tais kontekstais ir aišku, norėčiau matyti socialiai sąmoningo teatro, atsakingo, su kritiniu požiūriu, atsiskyrusiu nuo Rusijos dramos mokyklos ir nuo Stanislavskio, kuris kolonizavo Ukrainos teatrą. Turime puikių dalykų, kurių galime pasisemti iš tokių dramaturgų kaip Skurba ir kitų autorių, kurie dirbo su avangardiniais, eksperimentiniais tekstais....
Kalbino Aušra Pociūtė.
Paieška nedavė rezultatų