„Tėvystė nėra sunku, jei galvoji apie vaiką, o ne save, bet mes patys viską apsunkiname“, – sako prieš mažiau nei metus tėvu tapęs aktorius Ainis Storpirštis. Atvirame interviu aktorius papasakojo apie sūnų Elį, santykius su sužadėtine Gabija Urniežiūte, jų panašumus ir skirtumus bei šiemet pristatytą komediją „Pereinamasis miegamasis“. Kitąmet 40-ąjį jubiliejų švęsiantis A. Storpirštis gali pasigirti dešimtimis vaidmenų Lietuvos teatro scenose, kine ir televizijoje, koncertais ar jaunojo menininko kategorijoje pelnytu „Auksiniu scenos kryžiumi“ – aktoriaus gyvenimo aprašymas išties įspūdingas. Pavasarį A. Storpirštis atliko vaidmenį naujoje santykių komedijoje „Pereinamasis miegamasis“, kurioje vaidino kartu su Ineta Stasiulyte, Tadu Gryn, Renata Kutinaite ir Dariumi Petkevičiumi. Spektaklis sulaukė didžiulio populiarumo, todėl netolimoje ateityje jau suplanuoti dar 3 rodymai: Palangoje (rugpjūtį) ir Vilniuje bei Kaune (spalį). Nepaisant karjeros sėkmės, praėjusiais metais pasaulį išvydęs sūnus Elis, aktoriaus teigimu, yra daugiau ir svarbiau už bet kokius gyvenimo pasiekimus, todėl džiaugiasi, kad ši vasara nėra „parduota“ bei gali sūnui, sužadėtinei Gabijai ir kitiems šeimos nariams skirti daug laiko. Atvirame pokalbyje Ainis Storpirštis papasakojo apie darbą ir laisvalaikį, pasidalino įdomiu požiūriu į tėvystę, savo sėkmingų santykių receptu, atskleidė judviejų su Gabija panašumus ir skirtumus bei didžiausią melą, kurį pats sau nuolat kartoja. – Aini, kaip laikotės? Kas vasarą „suvalgo“ daugiausiai jūsų laiko? – Daugiausia laiko suvalgo tvarkymasis, kurio anksčiau tiek nereikėjo. Kai vaikas pradeda ropoti, tada grindų švara tampa daug aktualesnė, daiktai turi būti sukelti į viršų, sodyboje – žolė visada gražiai nupjauta. Paprasčiausiai, išsiplėtė tvarkymosi poreikis, tai tas tikrai valgo laiką. – O kaip su darbais? – Žinokit, labai padoriai. Kažkaip pavyksta suderinti, kad nebūtų pradirbtos tos vasaros. Galiu skirti laiko šeimai – žmonai, vaikui, tėvams, broliui ir jo šeimai. Anksčiau buvo jau pradėjęs erzinti tas nuolatinis vaikymasis kažko. Net nežinau ko – ar tai atlyginimo didesnio, ar pripažinimo, ar kažkokių pasiekimų. Bet dabar taip nebėra ir jau kelerius metus pavyksta viską susiderinti, todėl tas laikas planetoje skirtas mylėti vieni kitus. Yra toks išsireiškimas „ar tavo vasara parduota?“. Tai mano vasara nėra parduota. – Aktorystė reikalauja įsikūnyti į kažką kitą. O koks knygos, filmo ar serialo personažas geriausiai atspindi Ainį Storpirštį? Kodėl? – Galbūt Hermano Hesės „Demianas“? Dėl tokio smalsumo ir atvirumo savo likimui, atvirumo gyvenimui. Ne tik būt nusistovėjusiems dalykams, kuriais jau tiki, jie tokie nepajudinami, bet aš ir pats stengiuosi gyvenime priimti tai, ką tau duoda. Tai, ką tau siūlo. Ir aš nesu nusiteikęs, kad tai, ką man siūlo, net jeigu man tai nepatinka, kad man tai nereikalinga. Stengiuosi atviriau žiūrėti į žmones ir įvykius, kurie mane supa ir labiau mėgautis tuo procesu, bandyti suprasti, kas iš to yra tau. Kitaip sakant, nepramiegoti savo likimo. Nes tų būdų išsiblaškyti arba priemonių, kurios blaško – gyvename tame ekranų amžiuje – tikrai netrūksta. Bet man norisi kažkaip išbūti tą laiką planetoje ne su pykčiu ar nuoskaudom širdy, bet labiau su dėkingumu. – O kaip jums pačiam sekasi kovoti su ekranais? – Gėtė, man atrodo, rašė: „Žmogaus ryžtu neverta pasikliauti – jis linkęs mėgautis ramybe pataluos“. Tai aš pakankamai to gyvenimo nugyvenęs, kad suprasčiau, kad turbūt taip ir yra. Kažkokia disciplina yra reikalinga, bet ji būna tokia karti. Bet, manau, visai įmanoma: užsibrėži režimą ar tai discipliną ir viskas. Dalis ekranų tiesiog pasitraukia, kai laiką leidi su vaiku. Man atrodo, joks žmogaus, joks mano kūrinys net iš tolo neprilygsta, kai pamatai, kaip Dievas kuria. Tada norisi labiau vertinti Dievo kūrybą, o ne sėdėti prie ekranų. – Pavasarį išvydome jus spektaklio „Pereinamasis miegamasis“ premjeroje, o dabar suplanuoti dar trys rodymai. Kaip viskas praėjo ir kaip jaučiatės komedijos žanre? – Pastaruoju metu dažniau vaidinu komedijose ir man labai patinka. Labai patinka humoras, tiesiog, kaip žanras. Mane labai daug kas prajuokina, todėl esu turbūt iš tų žmonių, kur gali juoktis, kai kuo blogiau, tuo geriau. Kuo sunkiau gyvenime, tuo labiau žvengi. Ir iš tikrųjų man net nelabai reikia prisiversti, mane tai nuoširdžiai juokina, netgi mano paties asmeniniai vargai. Tai komedija man patinka, tik vis tiek norisi joje atsidurti ten, kur labai nesiskirs pačio humoro žanrai. Manau, kad su „Pereinamuoju miegamuoju“ tai puikiai pavyko: tiek iš režisierių, tiek iš surinktų aktorių komandos. – Kuo šis spektaklis išsiskiria iš kitų komedijų? – Šioje komedijoje vaidinu aš, o daug kitų komedijų nevaidinu. Todėl, jei norite gerai pasijuokti, ateikit į būsimus spektaklius. – Ir scenos, ir šiam spektakliui naudingos gyvenimiškos patirties yra sukaupę ne tik šie aktoriai, bet ir jūs: kartu su Gabija esate jau 11 metų. Kaip atrodytų jūsų gerų santykių receptas ir savotiškas patarimas kitoms poroms? – Hmmm… Čia ne mano mintis yra, bet ji labai gera, ji veikia: kad du žmonės būtų kartu, jie neturi žiūrėti į vieną pusę, eiti į vieną pusę ar miegoti apsikabinę – jie turi aktyviai eiti į vienas kitą. Čia yra esmė. Ir sudėtingumas to turbūt yra tas mūsų ego. Reikia nepamiršti, kad ne tik tu gyveni, bet tu gyveni su kažkuo ir tas kitas irgi gyvena. Reikia būti šalia, domėtis tuo, kaip jis gyvena, padėti jam gyventi taip, kaip jis gyvena. Jei abu žmonės tai daro vienas kitam, manau, kad nėra nieko, kas juos atitrauktų vienas nuo kito. Kiekvienas iš mūsų yra tikrai gerokai gilesnis, įdomesnis, unikalesnis ir visapusiškesnis negu mes įsivaizduojame. Tai ten pilna yra ką atrasti, pažinti ir mylėti. Todėl tas aktyvus veiksmas yra būti kartu. – O kur išsiskiria jūsų su Gabija nuomonės, požiūris ar asmenybė? – Išsiskiria pati prigimtis ir charakteriai. Pavyzdžiui, aš gana neblogai klesčiu, kai vyksta visiškas chaosas. Kai viskas griūna ir nebeaišku, ką daryti, bet reikia kažką daryti ir kažkas turėtų pradėti kažką daryti, o paskui jau ten išsiaiškinsim, kas veikia. Tai čia tokia mano zona. Bet aš labai prastas planuotojas. Paimti ir susidėlioti planą, kurio laikyčiausi ir tai veiktų. Nes pas Gabiją yra atvirkščiai – jai labai nepatinka netvarka ir chaosas. Ji tikrai daug laiko skiria susidėti planą, kaip pasiekti tikslo. O aš bandau tą tikslą išrauti iš skruzdėlės užpakalio. Tiesiog bet ką darydamas ir tikėdamasis, kad rezultatas atsiras. Tokie yra mūsų skirtumai ir jie gana fundamentalūs, jie parodo, kaip žmogus veikia. Bet kai būnam kartu, kažkokiu būdu tai pasipildo. Nėra taip, kad prieštara ar kažkokia trintis vyktų, kuri keltų tokį diskomfortą, kad būtų taip nepatogu, nebemiela ar jau taip čia ne mano žmogus… Ne, tiesą sakant, atvirkščiai yra. Kuo toliau, tuo labiau tu vertini žmogaus duotybes, talentus ir galvoji: kaip man pasisekė, kad šitas žmogus šalia. – Apkalbėjote fundamentalius skirtumus. O jūs labiau panašūs, ar labiau skirtingi? – Mes fiziškai tikrai labai panašūs ir daugelis pradžioje galvojo, kad mes brolis ir sesuo. Bet charakteriais tikrai skirtingi. Ir surasti kažkokį tą centrą… jis visada toks labai netikėtas. Ir man, ir jai. Bet dėl to ir įdomu. Ne toks, kur jau pakeliui susitinki ar vystant idėjas, ar planuojant atostogas, bet gaunasi toks vidurys tarp gerai suplanuoto ir pakankamai vietos palikta nutikti kažkam. Kaip pakeliui bus, tai ten ir susigaudysim. Aš tokio dalyko vienas tikrai neparuoščiau, net negalėčiau link to tikslo nueiti. Bet kartu su Gabija labai dažnai tas kartojasi ir aš tą myliu, man tai labai patinka. Duočiau tokį palyginimą apie karvę ir bulių. Karvė bėga nuo uragano, galiausiai pavargsta ir, kai uraganas užklumpa, būna labai sunku. O bulius galvoja, kad uraganas ant jo raunasi ir bėga tiesiai į uraganą. Dėl to buliai išgyvena uraganą, nes jie prabėga kiaurai. Uraganas juk praplaukia galų gale. Tai aš labiau tas variantas, kur tiesiog bėgu ir pakeliui išsiaiškinu. Ir tas man veikia ir darbe, ir kūryboje, ir buityje. Žinoma, šis pavyzdys tik apie mane ir aš nelaikau Gabijos karve. – Kadangi palietėme ir spektaklio, ir santykių temą: viena iš kertinių „Pereinamojo miegamojo“ temų yra „melas gimdo melą“. Ar būna situacijų, kai verčiau kažko nepasakote dėl „šventos ramybės“? Ar pats esate melavęs santykiuose? – Manau, kad visi mes kažkiek melagiai. O tas nepasakymas vyksta ne tik balsu. Vien kiekis melo mano širdy ir prote yra milžiniškas. Bet tai, kad melas gimdo melą, tai yra visiška tiesa ir žmogaus tragedija, nes sakyti tiesą yra labai gerai, bet dažniausiai sunku. – O koks didžiausias melas, kurį sau kartojate? – Kad jau esu per senas. Tiek karjeroje, tiek hobiuose, daug kam… Pakartoju ir patikiu. – Nors sakote esąs kažkam per senas, bet tėvystei tikrai neatrodote per senas. Esate sakęs, kad, gimus Eliui, viskas nebuvo taip sunku, kaip buvote nusiteikę. O kaip yra dabar – ar vis dar „easy“, kaip viename interviu sakėte rudenį, ar jau tapo sunkiau? – Visiškai easy. Aš esu šoke, kaip, mano galva, kartais žmonės patys apsunkina tą procesą savimi, savo tikslais ir lūkesčiais. Man atrodo, kad tiesiog buvimas su vaiku yra vienas rimčiausių tavo gyvenimo highlight'ų (aut. past. – svarbiausių momentų). Tas laikas su vaiku. Ir ten tikrai nėra taip sunku, jeigu tu galvoji apie jį, o ne apie tave. Na, man tai tiesiog kažkaip pražydo dienos ir Dievas matomas pasidarė, kaip tokia meilė vaikščiojanti žeme. Aš taip sakiau savo bičiuliams, draugams, kurie kurie galvoja apie vaikus: žmonės, būdami kartu, vienas kitam sako: „Aš tave myliu". Tai vaikas yra tas žodis tapęs kūnu. „Aš tave myliu" tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų. Ir tai yra neįtikėtina. Tai nei aš, nei Gabija, tai yra kažkas dar kito. Nuoširdumas, atvirumas, pasitikėjimas, tikėjimas. Viskas, ką tas vaikas atsineša į pasaulį, yra daug daugiau negu aš kažkada savo rankom padarysiu. – Bet turbūt pažįstate žmonių, kurie sako, kad auginti vaikus nėra taip lengva? – Aš manau, kad dažnai žmonės, kai bėdavojasi, tai jie kalba apie save. Iš esmės jie nekalba apie vaiką. Tai ir čia turbūt būna sunku. Padėk save trumpam į šalį trumpam ir būk ta palaikymo komanda savo vaikui. O tada eini miegot pavargęs, bet laimingas. Ir nori atsikelti rytoj ryte. – O kaip sekasi tėvystę derinti su hobiais ir darbais? Kas kenčia tėvystės sąskaita? – Manau, kad ekranų sumažėjo gerokai. Tai čia labai gerai. Aš mėgdavau labai žaisti kompiuteriu, dabar žaisti nebesigauna, bet tikrai nėra, kad tuo skųsčiausi. Bet įdomu tai, kad, nors to laiko sau sumažėjo, jis tapo daug labiau sukoncentruotas. Ir paradoksas toks, kad per tą daug trumpesnį laiką, kurį gali sau skirti, daug daugiau padarai negu anksčiau, kai turėjai daug laiko sau. Ir, žinot, kas kenčia tėvystės sąskaita, tai šūdo malimas. Tikrai, šitas, tai vau. Šitas tikrai gavo tokį mirtiną smūgį. – Pabaigai norėčiau paklausti: ko sau palinkėtumėte likusiai vasarai ar likusiems metams? – Kadangi čia palinkėjimas sau, tai noriu vieno paprasto dalyko – noriu daugiau koncertų su „Joyboy“. Reikėtų mažiau galvojimo ir daugiau veiklų. Tai palinkėčiau sau ateinančiais metais ir vasarą turėti koncertų. – Būtent to, Aini, jums linkime ir mes! Ačiū už nuoširdų, atvirą ir tikrą pokalbį. Pavasarį žiūrovams pristatyta ir didžiulio populiarumo susilaukusi komedija „Pereinamasis miegamasis“ su Ainiu Storpirščiu šiemet sugrįš dar trejiems spektakliams – rugpjūčio 8 d. Palangos koncertų salėje, spalio 19 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje bei spalio 24 d. Kauno kultūros centro „Girstutis“ salėje. Renginių bilietus platina „Bilietai.lt“.
„Tėvystė nėra sunku, jei galvoji apie vaiką, o ne save, bet mes patys viską apsunkiname“, – sako prieš mažiau nei metus tėvu tapęs aktorius Ainis Storpirštis. Atvirame interviu aktorius papasakojo apie sūnų Elį, santykius su sužadėtine Gabija Urniežiūte, jų panašumus ir skirtumus bei šiemet pristatytą komediją „Pereinamasis miegamasis“.Meno pojūčių žemėlapis: išskirtinė meninė patirtis Palangoje
Liepos 25–26 d. Palangos dailės erdvėje kviečiama pasinerti į jausmingą, daugiabriaunį meninį nuotykį – „Meno pojūčių žemėlapį“. Šį išskirtinį renginį kuria ARTYN teatras, o jo tikslas – padovanoti vasaros svečiams galimybę meną ne tik pamatyti, bet ir pajusti.J. Štrausas baletas Prie gražaus mėlynojo Dunojaus su Europos baleto solistais
Rugpjūčio 18 d., pirmadienio vakarą, Palangos koncertų salėje nuskambės vienas elegantiškiausių vasaros kultūros akcentų – Johanno Štrauso baletas „Prie gražaus mėlynojo Dunojaus“. Šį kūrinį pristato pasaulinio garso kompanija „WORLDSTARS“, į sceną sukvietusi Europos baleto elitą – Paryžiaus operos, teatro „La Scala“, Londono Karališkojo baleto ir kitų žymių teatrų solistus.„Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“ – detektyvinis miuziklas visai šeimai
Populiariausių lietuviškų vaikų knygų herojai Domas ir Tomas išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius į muzikinį nuotykį – miuziklą „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Spektaklis vyks keliuose Lietuvos miestuose, o po kiekvieno jų – susitikimas su knygų autoriumi Tomu Dirgėla, kuris mielai bendrauja su vaikais, fotografuojasi ir pasirašo jų atsineštas knygas.Sausio 13-ąją – papildomas pirmojo lietuviško „Mažasis princas“ miuziklo spektaklis
„Naujoji opera“ ir Vilniaus „Compensa“ koncertų salė jau planuoja kitus metus ir skelbia, jog sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, proga surengs papildomą pirmojo Lietuvoje „Mažojo Princo“ miuziklo spektaklį.Žongliravimas susitinka su magija: į Vilnių atvyksta „Heka“ – eksperimentinis britų pasirodymas iš Gandini Juggling
Rugsėjo 6–7 d. Menų spaustuvėje Vilniuje – naujas tarptautinio scenos menų ciklo HELIUM svečias iš Jungtinės Karalystės. Dviem vakarams scenoje įsikurs išskirtinis žongliravimo ir iliuzijos spektaklis „Heka“, kurį pristato garsus britų kolektyvas Gandini Juggling.Projektas kūnams „ALKIS“ – netradicinis šokio eksperimentas Vilniuje
Spalio 17–19 dienomis kviečiama patirti „ALKĮ“ – šokio meno eksperimentą, peržengiantį įprasto spektaklio ribas. Tai projektas kūnams, kuriame susilieja šokis, garso dizainas, scenografija ir aktyvi žiūrovo patirtis.Renginių rinka kaista: liepą Lietuvoje – „Guns N’ Roses“, Jessica Shy, „Midsummer Vilnius“ ir 1006 km lenktynės
Lietuviška vasara – neprognozuojama, tuo metu renginių rinka liepą bus karšta, kaip niekada. Kauną sudrebins legendiniai rokeriai „Guns N’ Roses“, Palangoje 26-ąjį kartą vyks 1006 km lenktynės, o sostinę šokdins trys iš eilės Jessicos Shy koncertai ir net 11 įspūdingų festivalio „Midsummer Vilnius“ renginių.Vilnius City Opera „Pakartojimo nebus: Makbetas“ – pasaulį stebinantis Lietuvos fenomenas
Praėjusiais metais startavę su kultine Asmik Grigorian Salomėja, Vilnius City Opera kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru antrajam „Pakartojimo nebus“ ciklo vakarui kviečia nerti į amžinųjų klasikų Williamo Shakespeare‘o ir Giuseppe Verdi kūrybą su opera „Makbetas“. Spalio 28 d. vakarą LVSO koncertų salėje, kartu su kitais solistais į sceną lips kadaise čia kaip nedrąsūs „Bohemos“ studentai prisistatę Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas, dabar atliksiantys sudėtingus, aukščiausio vaidybos bei vokalo meistriškumo reikalaujančius vaidmenis.Spektaklis „Lagaminas“ pagal Sergey Davlatov apsakymus – pirmą kartą Vilniuje
2025 m. spalio 20 d. Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, įvyks išskirtinis teatro įvykis – premjerinis spektaklis „Lagaminas“, sukurtas pagal garsaus rašytojo Sergey Davlatov apsakymų motyvus. Vienintelį vakarą Lietuvos žiūrovai galės išvysti jautrų ir ironišką pasakojimą apie išsiskyrimą, atmintį, praeitį ir mus formuojančius išgyvenimus.Kasdienybės komedija „Puolę dievai”
Rolando Atkočiūno režisuota premjera „Puolę dievai“ – istorija apie keturis menininkus, susitikusius pensione praleisti savo senatvės.Šiemet „Sirenose“ – Avinjono festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso spektakliai
Naują trimetę programą tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pradeda šūkiu „Teatras yra ginklas“ ir pristato aktualiausias, bet ne visada patogias visuomenės dilemas nagrinėjančius spektaklius. Šįmet festivalio dėmesio taikiklyje – humanisto, Avinjono teatro festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso kūryba, queer temos ir jas atskleidžiantys lietuvių scenos darbai bei Baltijos ir Šiaurės šalių kūrėjų forumai ir susitikimai.Bilietai.lt valdanti įmonių grupė PLG įsigijo Čekijos ir Slovakijos rinkos lyderę Ticketportal
Lietuvoje Bilietai.lt prekinį ženklą valdanti AS Piletilevi PLG žengė reikšmingą istorinį žingsnį – įsigijo Ticketportal, didžiausią bilietų platinimo platformą Čekijoje ir Slovakijoje. Po šio sandorio Piletilevi PLG metinė bilietų apyvarta padvigubės ir pasieks beveik 600 mln. eurų. Sandoris buvo užbaigtas birželio 12 d. Prahoje.„Bilietai.lt“ pristato naują logotipą ir šūkį – žengia į vizualiai šiuolaikišką erą
Lietuvos bilietų platinimo lyderis „Bilietai.lt“ pristato atnaujintą vizualinį identitetą – naują logotipą ir šūkį „Akimirkos vertos prisiminimų“. Šie pokyčiai žymi reikšmingą žingsnį įmonės istorijoje ir atspindi tiek vietinį atpažįstamumą, tiek tarptautinį kontekstą. Greitu metu atsinaujins ir pati svetainė – www.bilietai.lt, kuri perims naująją vizualinę kalbą.Atviras interviu su Emilija Finagėjevaite – apie santykius, darbą su sužadėtiniu ir sėkmingo projekto tęsinį
„Palinkėčiau sau nurimti ir suprasti, kas gyvenime svarbiausia“, – sako dešimčiai skirtingų veiklų laiko randanti operos solistė Emilija Finagėjevaitė. Atvirame interviu moteris papasakojo apie santykius, intensyvų gyvenimo ritmą bei darbą prie naujo miuziklo Lietuvoje kartu su sužadėtiniu Jonu Sakalausku.Karščiausia vasara Lietuvoje: pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi lietuvių atlikėjai kviečia į nepamirštamą muzikinį sezoną
2025 m. vasara Lietuvoje žada būti karščiausia – šalyje vyks gausybė didelio masto koncertų ir festivalių, kurie pritrauks tūkstančius žiūrovų iš visos Lietuvos ir užsienio. Didžiausiose koncertų erdvėse – nuo stadionų, arenų ar parkų – pasirodys pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi Lietuvos atlikėjai.Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Vaidmuo – kas vakarą iš naujo kuriama mandala. Aktoriui Mariui Repšiui – 40
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys kažkada iššovė kaip strėlė. Buvo ryškus režisieriaus Gintaro Varno mokinys, pastebimas dar studentiškuose spektakliuose, bet kai 2011 metais sukūrė Vandalą garsiajame Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, tapo aišku, kad tai yra aktorius – fantomas. Toks jis išliko iki šiandien, tokio jo trokšta publika. Marius gali vaidinti teatre, gali „Siemens“ arenoje, visur žiūrovai plūsta, nes jo vaidmenyse atpažįsta save. Ne kartą teko girdėti, kaip įsiūčio ar švelnių jausmų sklidini replikuoja Mariui, kartais neatpažindami vaidmens, o jo žodžius priskirdami pačiam aktoriui.
Sveikiname Marių su apvalia data – gražiu jubiliejumi, linkėdami ištvermės vaidmenų jausmų vandenyne! O skaitytojams ir būsimiems žiūrovams siūlome pokalbį su Mariumi Repšiu, rugsėjo 1-ąją švęsiančiu keturiasdešimtmetį.
Nuoširdžiai Tave sveikindami, pirmiausia, norime paklausti, kaip Tu šiandien jautiesi, nuėjęs jau nemažą gyvenimo kelią. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ rašė: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje, / Pametęs tiesų pėdsaką takelio.“ (Vertė Aleksys Churginas). Nors Tu dar pusės kelio nenuėjai, bet jis jau dabar labai įdomus, su daugybe įvairių vingių. Kokios mintys Tave aplanko žvelgiant į dabartinį savo kaip aktoriaus gyvenimą?
Labai ačiū už sveikinimus. Esu dėkingas ir laimingas, kad galiu dirbti teatre. Kadaise tai buvo mano svajonė: stovėti scenoje šalia tokių aktorių kaip Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Dainius Gavenonis, Vitalija Mockevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir kiti. Tikrai ne visus paminėjau, visi jūs man brangūs. Esu savo teatre ir savoje vietoje. Darau tai, kas be proto patinka, ir tuo mėgaujuosi. Dirbu savo svajonių darbą.
Gimei rugsėjo pirmą dieną. Tokia lemtis – visą gyvenimą tą dieną švęsti prisimenant, kad jau laikas į mokyklą. Ar išblėso šis pojūtis?
Man šis pojūtis iki šiol labai stiprus. Šiuo metu jį primena mano vaikai, einantys į mokyklą. Ir dar tą pojūtį stiprina nauji teatro sezonai.
Esi atviras visiems gyvenimo išbandymams. Tu išmoksti to, ko, rodos, dar neseniai nemokėjai. Kadaise savarankiškai išmokai groti pianinu ir t. t. Iš kur toks Tavo žingeidumas? Ar čia vis ta rugsėjo pirmoji?
Čia turbūt mano nuolatinis noras ką nors išmokti, išbandyti. Man labai patinka naujovės ir nauji įgūdžiai, o tai visada praverčia scenoje. Esu labai dėkingas savo profesijai, kuri leidžia save visapusiškai realizuoti.
Praėjusio Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono pabaigoje buvo pristatyta įdomi premjera – Roger Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (rež. Gintaras Varnas). Šį rudenį spektaklis perkeliamas į Didžiąją salę, nes Naujoje „netelpa“ visomis prasmėmis. Svarbiausia, – unikalūs aktorių darbai, tarp kurių – ir Tavo. Suvaidinai Antuaną Manjo – be galo sudėtingą ir tuo pačiu šmaikštų personažą. Žvelgiant į Tavąjį Manjo norisi ir verkti, ir juoktis. Vaidini tragediją, sklidiną gyvenimo išminties ir sielvarto. Kuriant tokį psichologiškai sudėtingą vaidmenį, kiek Tau padeda režisierius, o kiek Tu pats prisidedi, paruošęs „namų darbus?”
Visada darau namų darbus. Pagrindinis jų – išmokti tekstus. Tai padaryti padeda žmona.
Režisieriaus visada klausau, nes tikiu, kad jis turi viziją, kurią stengiuosi įgyvendinti. Apskritai, spektaklio kūrimas yra bendras darbas, kai turi galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus.
Kuriant Antuano Manjo vaidmenį, tapo svarbios ir režisieriaus pastabos, ir mano improvizacijos. Žinoma, ir scenos partneriai labai daug reiškė. Spaudžiu rankas jauniems scenos kūrėjams – Šarūnui Meliešiui ir Rūtai Jonikaitei. Jie, mano manymu, yra perlai, kurios reikia palaikyti ir mylėti. Na, ir žinoma, mano senieji scenos bičiuliai – Elzė Gudavičiūtė, Vainius Sodeika, Miglė Polikevičiūtė ir Vytautas Anužis, su kuriuo mes labai smagiai leidžiam laiką ir užkulisiuose. Be jų būtų sunku. Spektaklio kūrimas yra kolektyvinis darbas, todėl, jei gerai atrodai scenoje, dar nereiškia, kad čia tavo vieno nuopelnas. Už tai atsako labai daug žmonių, pradedant kostiumininkais ir baigiant apšvietėjais. Gintaras Varnas buvo mano mokytojas – juo ir lieka. Jo pastabas vertinu labiausiai. Smagu, kad jis kartas nuo karto grįžta į mūsų teatrą.
Tavo sukurtas Vandalas Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį 2011 metais režisavo Oskaras Koršunovas, iškart po sukūrimo tapo tikru Lietuvos nacionalinio dramos teatro logotipu. Tu visą laiką buvai tarsi šio spektaklio variklis. Sudėtingiausias spektaklis suvaidintas virš šimto kartų! Tavo improvizaciniai sugebėjimai pasiekė neregėtas aukštumas. Ką Tau reiškia šis vaidmuo šiandien, praėjus trylikai metų?
Jis vis dar mane jaudina. Jį vis dar myliu taip pat, kaip ir prieš trylika metų. Žinoma, per tą laiką daug kas keitėsi – pradedant mano kūno svoriu ir baigiant mano branda. Rodos, trylika metų nėra daug, bet tokiam daug plastikos ir fizinių jėgų reikalaujančiam vaidmeniui tai yra šviesmetis. Neslėpsiu – po „Išvarymo“ man skaudėdavo visą kūną, neužmigdavau, o jei kažkas nepavykdavo taip, kaip norėjau, tai be perstojo save graužiau. Dabar į visa tai žiūriu iš kur kas brandesnio žmogaus perspektyvos. Mane labai džiugina scenos partneriai – Kęstutis Cicėnas, Vytautas Anužis, Vytautas Medineckas, Martynas Nedzinskas, Gailė Butvilaitė ir kiti. Su jais labai smagu ir saugu.
„Išvarymą“ jau pažiūrėjo 70 000 tūkstančių žmonių. Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie šį spektaklį, o tuo pačiu apie Tave. Per tą laiką žmonės daug sužinojo apie Tavo įvairias patirtis, susijusias su didelėmis įtampomis, kurias teko išgyventi lygiagrečiai su „Išvarymu“. Spalį numatyti net keturi spektakliai. Kaip ruošiesi jiems? Kas apskritai vyksta su aktoriumi, kol vaidmuo nepasiekia žiūrovo?
Taip, sutinku. „Išvarymą“ daug kas matė net po kelis kartus. Tikrai spektaklis vertas didelio dėmesio. Specialiai nieko nedarau, bet, kaip ir daugelis, pasižadėjau nuo gimtadienio sportuoti. Tai bus mano pasiruošimas spektakliams. O šiaip stengiuosi ilsėtis, nes laukia įtemptas ir sunkus sezonas.
Į spektaklio atšaukimus žiūriu labai paprastai. Vis dėlto visi esam žmonės ir dėl neįvykusio spektaklio nusiminti nereikia. Verčiau pasirūpinkim sveikata ir savo arba kito gerove. Spektakliai buvo, yra ir bus. Kadaise vienas išmintingas kaskadininkas man pasakė: „Tu nori daryti salto scenoje, bet tai – tik mirksnis, kuris gali kainuoti tavo sveikatą ar net gyvybę. O žiūrovas tai labai greitai pamirš.“ Šią pamoką visada prisimenu. Jei gali nerizikuoti, nerizikuok!
Ne kartą esi pabrėžęs, kad Tave veikia žiūrovai, tuo pačiu akivaizdu, kad Tu žiūrovų atžvilgiu esi tikras alchemikas. Mes veikiame Tave, o Tu – mus. Kokius žiūrovus labiausiai vertini?
Dar studijų metais įsidėmėjau aktoriaus Valentino Novopolskio mintį: „nėra blogų žiūrovų“. Jų niekada nekaltinu. Jei kas ir nepavyksta, esu atsakingas tik aš pats. Manau, aktoriams reikia suprasti paprastą dalyką: neprivalome patikti visiems, bet dėl to, kas vyksta scenoje, esame atsakingi tik mes. Jei sudominsi žiūrovą, jis tikrai seks spektaklį. Todėl vertinu visus atėjusius žiūrovus, nes jie skyrė savo laiką, dėmesį ir finansus, kad tave pamatytų.
Ar karui prasidėjus vis dar įmanoma keiktis rusiškai? Nors tai ir kūrinio dalis, bet ar niekas aktorių viduje nepasikeitė? Ar įmanoma šių keiksmų organika? Mane asmeniškai rusiški keiksmai šiandien tiesiog užblokuoja, sustabdo mąstymą. Kol vyksta karas, keiksmus tapatinu su putinizmu.
Nors šiaip stengiuosi kuo mažiau keiktis, gyvenime tai kartais išsprūsta. O „Išvaryme“ tai yra spektaklio dalis. Tai yra būtent to laikmečio žargonas, kurį vartojo to meto nusikalstamo pasaulio atstovai. Vienas jų pavaizduotas scenoje. Tikiuosi, visi tai supranta. Žinoma, šių dienų kontekste tai daryti tikrai nelengva, bet tuomet reikėtų nuimti spektaklį, jei norėtume to išvengti. Jei tuos rusiškus keiksmus pakeisime kuo kitu, tai jau bus visai kitas spektaklis...
Kai Tavo Vandalas po kelių valandų pervargimo scenoje stabteli ir pasako „Aš menininkas, tuo viskas ir pasakyta“, žiūrovai nuščiūva, spektaklis įgyja kitą dimensiją, leisdamas matyti ne tik dramos teatre įmanomų įvykių grandinę, bet suprasti, kad yra gyvi liudininkai, kad prieš jų akis yra tikri žmonių gyvenimai, kad aktorių iškrovos jėga didesnė, nei medicina leistų išgyventi normaliam žmogui. Kaip Tu apibūdintum šią aktoriaus būseną?
Scenoje viskas keičiasi. Ten laikas eina kitaip, tariami žodžiai įgauna naujas prasmes. Ten reikia mąstyti – ką sakai, kodėl sakai, kaip sakai, nes visa tai girdi ir mato daug žmonių. Jie jaučia aktorių ir išgyvena karu su juo. Manau, scenos žmonės prisiima nemenką atsakomybę. Juk auga kartos, matydamos spektaklius, filmus, ir kopijuodami aktorius, kuriuos mato scenoje, ekrane... O dabar, kaip žinia, tų ekranų labai daug, o juos užpildanti informacija ne visa būtina jaunam žmogui.
O mūsų padangės aktoriai yra tikrai ištvermingi ir stiprūs, su jais visada smagu būti scenoje, nes visi įdomūs ir skirtingi.
Ar įmanoma numanyti savo vaidmens triumfą, ar tai yra netikėtų aplinkybių pasekmė?
Daug kas priklauso nuo medžiagos, kuri yra statoma, nuo režisieriaus, kompozitoriaus ir, galų gale, aktorių, su kuriais dirbi kartu. Juk gali sukurti vaidmenį, bet spektaklis neįvyks. Bet kai sukrenta viskas, tuomet išeina „Išvarymas“.
Džiaugiuosi, kad autobiografinį spektaklį „Vaidina Marius Repšys“, kurį režisavo Tavo brolis Mantas Jančiauskas (2020), pamilo žiūrovai ir šiltai jį priima. Kada šiame spektaklyje Tu būni aktorius, o kada – savo gyvenimo pasakotojas?
Labai keista vaidinti savo istoriją. Anksčiau labai ją išgyvenau, o dabar jaučiu, jog tai mano tolima praeitis, ir net nesitiki, kad tai susiję su manimi. Kartais jau atrodo, kad tai per daug arogantiška – šis autentiškas mano istorijos pasakojimas „iš pirmų lūpų“. Net susiginčijau su savo broliu. Bet suprantu, kad svarbu papasakoti žiūrovui apie tai, ko jie nežino. Smagu, kad šis mūsų su Mantu darbas daug kam padėjo, atvėrė akis arba leido pasijusti ne tokiems vienišiems.
Per keliolika metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Tu sukūrei virš dvidešimt gana sudėtingų vaidmenų? Kurie iš jų Tau brangiausi ir kodėl?
Šie metai man ypatingi ir tuo, kad būtent prieš dvidešimt metų pirmą kartą užlipau ant profesionalios scenos. O mąstant apie vaidmenis, tai visi man jie brangūs. Į juos daug įdėjau savęs, daug laiko praleidau repetuodamas, kurdamas, ieškodamas... Žinoma, ryškiausi ir patraukliausi yra Vandalas, Zakarenko, Abraomas, Laurynas, Apsišaukėlis Dmitrijus, Antuanas Manjo ir kiti. Esu dėkingas ir režisieriams už pasitikėjimą bei pagalbą juos kuriant.
Kurie vaidmenys labiausiai kankino?
Atsakysiu trumpai – visi ir nė vienas. Nebuvo vaidmens, kuris nereikalavo pasiruošimo ir atsidavimo. Ir nebuvo vaidmens, kurį būtų gėda vaidinti.
Kine taip pat sukūrei apie dvidešimt vaidmenų. Kada ir kaip įmanoma viską suspėti?
Kaip sako liaudis – kai nori, viską gali. Galima rasti ir laiko, ir jėgų, svarbiausia, kad noro būtų. Džiaugiuosi, kad kviečia, kad vis dar esu įdomus. Nes vaidyba yra tai, ką moku daryti geriausiai.
Amžinas klausimas: kas arčiau sielos – teatras ar kinas? Kodėl?
Teatras ir tik teatras. Labai myliu kiną, bet teatre jaučiuosi puikiai. Kinas užfiksuoja akimirką, o teatre tą akimirką gali tęsti, ją keisti, manipuliuoti ir jausti žiūrovą. Gali būti scenoje ir kurti mandalą, kurią po kelių valandų supili į vandenį, ir dėl to nė kiek negaila, nes žinai, kad vėl galėsi ją piešti kitą vakarą.
Auga Tavo gražūs vaikai? Kokią įtaką jie daro Tavo kūrybai?
Sunku atsakyti... Bet turbūt didžiausią įtaką daro tai, kad vaikai motyvuoja mane nesustoti, kurti, mokytis naujų dalykų ir stengtis būti pavyzdžiu.
Ar galėtum sau priskirti kurį nors aktoriaus amplua?
Keblus klusimas: norėčiau sakyti, kad ne, bet taip nėra. Vis dėlto esu komedinis aktorius. Man patinka improvizuoti, kurti „čia ir dabar“. Patinka spontaniškumas ir žiūrovų reakcija. Žinoma, galiu vaidinti ir dramas, ką dažnai ir darau, bet žiūrovų juokas mane inspiruoja labiausiai. Man patinka, kai žmogus išeina iš spektaklio su šypsena veide, bet mąsliomis akimis. Nesakyčiau, kad komedija yra lėkštas žanras. Galvoju, kad pravirkdyti žiūrovus yra daug lengviau, nei prajuokinti, o ypač taip, kad spektakliui pasibaigus jie susimąstytų, iš ko juokėsi. Juk rimties ir taip pakanka žmogaus gyvenime. Žinoma, yra ribos – iš ko gali juoktis, o iš ko ne, bet vis dėlto juokas ilgina gyvenimą...
Kuri daug muzikos. Kaip Tave apskritai veikia spektakliuose skambanti kitų kompozitorių muzika?
Pradėjęs kurti muziką, imu labiau ir giliau suprasti spektaklių kompozitorius. Iš jų daug ko galiu pasimokyti. Visada stebiu, kokias technikas jie naudoja ir kaip tai veikia mane ir patį spektaklį. Jei kompozitorius ne per daug užsiėmęs, pakalbinu jį, pasidomiu, kaip jis kuria... Juk nuo to viskas priklauso. Juk būna – repetuoji, ir nesigauna, o būna – repetuoji, ir muzika viską sustato į savo vietas. Džiaugiuosi, kad mūsų teatro padangėje yra daug talentingų kompozitorių. Jie visada džiugina sielą. Tad linkiu jiems daug kūrybinio polėkio. Kurkime petys į petį!
Mes Tave mylime ir sveikiname, o ką Tu palinkėtum naujiems Tavo spektaklių žiūrovams?
Ačiū dar kartą už sveikinimus ir linkėjimus. O savo, gal tiksliau, mūsų spektaklių žiūrovams linkiu neprarasti optimizmo, toliau lankyti teatrą, mylėti jį ir puoselėti meną savyje.