Prodiuserė Rusnė Kregždaitė: kaip užauginti teatrą neturint savo scenos
Kas lemia nepriklausomo teatro sėkmę – kūrybinė intuicija, strateginis planavimas ar gebėjimas nuolat prisitaikyti? MMLAB (Meno ir mokslo laboratorija) prodiuserė dr. Rusnė Kregždaitė sako, kad už kiekvieno spektaklio slypi ne tik kūrėjai, bet ir tie, kurie sukuria sąlygas jam atsirasti. Jubiliejinį dešimtąjį sezoną mininčios MMLAB įkūrėja pasakoja apie nepriklausomo teatro augimą, darbą su jaunaisiais kūrėjais, tarptautinę plėtrą ir kultūros politikos iššūkius. Pašnekovę kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
MMLAB mini jau dešimtąjį sezoną. Kokie tai buvo metai?
Visko buvo labai daug: nauji pastatymai, tarptautiniai renginiai Lietuvoje ir užsienyje, gastrolės, darbas su jaunaisiais kūrėjais. Sezoną pradėjome nuo Baltijos dramos forumo. Tai kasmetinis teatro teoretikus ir praktikus suburiantis renginys, šiemet sugrįžęs į Lietuvą. Svarbiausias mūsų konferencijos svečias buvo teatro režisierė Katie Mitchell iš Jungtinės Karalystės, o man asmeniškai labai svarbi forume įvykusi diskusija apie kultūros ekonomiką ir prodiusavimą, šiuolaikinę teatro ekosistemą.
Dešimtąjį sezoną turėjome tris premjeras. Pradėjome nuo Linos Lapelytės spektaklio „Kosminiai namai“, kurį kūrėme bendradarbiaudami su Varšuvos TR teatru. Tuomet įvyko koprodukcija su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru – Nauberto Jasinsko „Velnio nuotaka“. O trečioji premjera – Dianos Gutautės ir Grėtės Vosiliūtės debiutinis performansas „dis|connect“, išaugęs iš MMLAB erdvės, bet kurtas kartu su „Open Frame Creative“. Taip pat šiemet turėjome didžiules gastroles Japonijoje. Dvejose skirtingose erdvėse pristatėme Agnės Matulevičiūtės spektaklį „Sayonakidori“, o Lenkijoje MMLAB vitrinoje savo spektaklius rodėme tris dienas iš eilės.
MMLAB yra vienas sėkmingiausių NVO pavyzdžių scenos menų srityje. Kas padėjo šiam teatrui užaugti, išlaikyti stabilumą bei pasiekti tokių gerų rezultatų?
Esame nevyriausybinis teatras, todėl dešimt sezonų mums iš tiesų yra labai daug – ne visi tiek pasiekia. Labai įdomu, kiek dar galime padaryti ir kur yra NVO ribos. Manau, prie sėkmės labai prisidėjo įprotis susidėlioti strategiją ir galvoti į priekį. Aišku, NVO lauke sunku turėti ilgalaikių planų, nes nuolatos esi priklausomas nuo projektinio finansavimo. Sakyčiau, kad nevyriausybinei organizacijai reikia gebėti prisitaikyti prie to, kas vyksta šalyje, prie valstybinių prioritetų. Pavyzdžiui, 2023 metais MMLAB turėjo renginių, susijusių su Vilniaus gimtadieniu, o dabar atsiranda gastrolės, susijusios su Lietuvos pimininkavimo ES Tarybai renginiais.
Didelis postūmis į priekį mums įvyko 2019 metais, kai tapome Vilniaus miesto trupe, o vėliau – Vilniaus miesto teatru. Finansinė injekcija, galimybė naudotis savivaldybės resursais bei žinojimas, kad miestas mus palaiko, tikrai labai gelbėjo. Veiklos pradžioje buvusio darželio patalpose (Vokiečių gatvėje) turėjome savo erdvę. Tai buvo puiki galimybė mažais formatais išsibandyti įvairių menininkų iniciatyvas: instaliacijas, mažos formos scenos meno ir muzikos renginius.
Viena iš pamatinių jūsų misijų – darbas su jaunaisiais kūrėjais. Kaip atpažįstate, į kurį augantį menininką verta investuoti?
Neturiu aiškios formulės, kaip atpažinti jauną kūrėją, į kurį verta investuoti, nors turbūt visi norėtų atrasti kitą svarbios premijos laureatą dar pačioje kelio pradžioje. Mano patirtys buvo labai įvairios. Kartais tai prasideda nuo matyto kūrinio, kuriame dar galbūt ne viskas iki galo suvaldyta, bet aiškiai jaučiasi savitas mąstymas, drąsa ar jautrumas. Kartais tai būna pokalbis, mintis ar net pojūtis, kad žmogus galėtų sėkmingai išmėginti ir kitą veiklos sritį, nes jo intuicija, vaizduotė ar santykis su kūryba atrodo plačiau nei viena konkreti profesinė trajektorija. Man svarbus ir noras eksperimentuoti, bet ne dėl paties naujumo, o dėl tikro poreikio ieškoti formos, rizikuoti, tikrinti idėjas ir iš to augti.
Kartu labai svarbi darbo etika. Teatre talentas vienas pats nieko negarantuoja, nes kūryba vyksta kartu su kitais žmonėmis. Man svarbu, ar kūrėjas prisiima atsakomybę, gerbia kitų laiką, sugeba pastebėti ir vertinti visus komandos narius, o ne tik savo idėją ar galutinį rezultatą. Galiausiai labiausiai pasitikiu tais jaunais kūrėjais, kuriuose matau ne tik talentą ar įdomų mąstymą, bet ir gebėjimą augti kartu su kitais.
Kaip manote, kas padeda pasiekti, kad Lietuvos menininkas būtų pamatytas ir įvertintas užsienio scenose?
Man pačiai tai yra labai svarbus klausimas. Nuolat galvoju, kaip pristatyti jaunąjį kūrėją, kad jis būtų įdomus, matomas ir vėliau turėtų galimybes savo karjerą vystyti vienoje ar kitoje šalyje. Dirbu su labai stipriais kūrėjais, kurie dar nėra plačiai žinomi tarptautinėje rinkoje, todėl tai, kaip juos pristatysiu, yra svarbu. Tam padeda geri santykiai su institucijomis, kurios irgi suinteresuotos pristatyti jaunus lietuvių menininkus, bei aktualių temų pasirinkimas. Pavyzdžiui, dabar po Europą keliauja Lauros Kutkaitės „tremolo“ – mažos formos, lengvai prie aplinkos adaptuojamas spektaklis, kuriame kalbama apie požiūrį į moterį, moterų poreikius bei seksualinę sveikatą. Pastebėjome, kad tai, kas aktualu mūsų šalies kontekste, sulaukia atgarsio ir visur kitur.
Aktyviai mezgate tarptautinius ryšius, net vykstate į šalis, kuriose Lietuvos scenos menas pristatomas rečiau – nuo Japonijos iki Pakistano. Kodėl renkatės egzotiškas kryptis ir kokias patirtis tai atneša?
Tai yra plati kultūrinė diplomatija, galimybė pristatyti Lietuvos menininkus, plėsti rinką. Pakistane rodėme Gretos Grinevičiūtės spektaklį „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Ten – visai kita kultūra, kitoks meno suvokimas ir aš jaučiau pasididžiavimą, kad mes, nevyriausybinis teatras iš mažos šalies, galime parodyti tai, ko jie dar nebuvo matę. Pakistaniečių teatro suvokimas yra klasikinis. Jie neturi profesionalaus teatro, neturi aktorių paruošimo. Važiavome į Pakistaną norėdami parodyti, koks scenos menas gali būti: kad gali būti kitos temos, formos, kiti būdai kalbėtis su publika. Šalia to turėjome ir kūrybines dirbtuves. Sulaukėme didelio publikos susidomėjimo: žmonės mūsų laukdavo po spektaklių, norėdavo pasikalbėti. Manau, tikrai ten grįšime. O dabar planuojame turą po Pietryčių Aziją.
Kaip jūs suvokiate savo, kaip teatro prodiuserės, rolę ir atsakomybę?
Aš stengiuosi atskirti prodiuserio ir vadybininko sąvokas. Prodiuseris ateina su finansavimu ir kūrybine vizija. Teatro prodiuseriai matomi vis labiau – po truputėlį suprantama, kad nuo jų priklauso teatro ekosistema. Labai svarbu prodiuseriui ir režisieriui susitarti, kas kokius sprendimus priims. Aš tikrai nemažai būnu prie turinio, idėjų generavimo, dalyvauju formuojant kūrybinę komandą, komentuoju kūrinį. Kadangi žiūriu labai daug spektaklių (seku tendencijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje), kartais galiu iš anksto numatyti tam tikras pavojaus zonas, apie kurias pranešu režisieriui. Tą galima priimti, kaip norą kištis į turinį, arba galima priimti, kaip rizikų valdymą. Bet viskas yra susitarimo reikalas.
Labai svarbu pažymėti, kad dažnu atveju meno kūrinys kuriamas už valstybės pinigus. Prieš visuomenę, kritikus už meno kūrinį atsako kūrėjas, tačiau reikia nepamiršti, kad yra nematomas sluoksnis. Atsakomybę už tai, kaip efektyviai šios lėšos bus panaudotos ir koks gausis rezultatas, prisiima prodiuseris. Prodiuseriai kreipia meno lauką. Galbūt mažiau apie tai kalbame, mažiau galvojame, bet svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad yra ne tik tie, kurie kūrinius kuria, bet ir tie, kurie sukuria sąlygas tiems kūriniams atsirasti.
Ar geras prodiuseris turi būti strategas ar jam svarbiau vadovautis intuicija?
Man atrodo, geras prodiuseris turi būti abu. Vien strategija teatre neveikia, nes menas nėra verslo planas, kurį gali tiesiog mechaniškai įgyvendinti. Bet vien intuicija irgi nėra pakankama, nes tada viskas tampa priklausoma nuo emocijos, momento ar atsitiktinumo. Prodiuseris turi jausti kūrėją, laiką, auditoriją, kontekstą, bet kartu labai blaiviai matyti finansus, institucijas, terminus, rizikas ir ilgalaikę kryptį. Man prodiusavimas yra nuolatinis balansavimas tarp kūrybinės nuojautos ir labai konkrečios struktūros. Gal net sakyčiau, kad intuicija padeda atpažinti, į ką verta eiti, o strategija padeda ten nueiti.
Esate ne tik prodiuserė, bet ir kultūros ekonomikos tyrėja. Kodėl jums norisi dirbti būtent kultūros lauke?
Kai pradėjau domėtis kultūros ekonomika, man atsivėrė labai gyvas laukas, kuriame susitinka menas, žmonių darbas, institucijos, auditorijos, finansavimo sistemos ir kultūros politika. Kiekvieną kartą dalyvaudama tarptautinėse konferencijose ar diskusijose labai įsikvepiu, nes matau, kad klausimai, kurie mums atrodo labai praktiniai, iš tiesų yra aktualūs daug platesniame tarptautiniame kontekste. Svarbiausia, kad šios žinios nelieka akademinėje erdvėje. Jas kasdien pritaikau praktikoje dirbdama prodiusere, vertindama projektus kaip ekspertė, dalyvaudama įvairių institucijų darbo grupėse ir prisidėdama prie kultūros politikos sprendimų. Man svarbu, kad tyrimai padėtų ne tik geriau suprasti kultūros lauką, bet ir jį keisti.
Į kultūros lauką atsinešiau ekonominį mąstymą ir iki šiol su juo dirbu: atlieku tyrimus, dalyvauju tarptautinėse konferencijose, dėstau kultūros ekonomiką studentams. Tik man ekonomika čia nėra apie tai, kaip meną paversti skaičiais. Labiau apie tai, kaip kalbant kiekybine kalba atrasti argumentų, kurie padeda geriau suprasti kultūros sektoriaus vertę ir priimti pagrįstus finansavimo bei kultūros politikos sprendimus.
Ką, jūsų nuomone, reikėtų keisti sistemoje, kad nepriklausomi teatrai veiktų ne tik išgyvenimo, bet klestėjimo režimu?
Kad laukas galėtų augti, reikia finansavimo ir infrastruktūros. Scenos menai Vilniuje turi „Menų spaustuvę“, bet visų poreikių ji neužpildo. Čia reiktų kalbėti apie rezidavimą ar koprodukcijų mechanizmą. Valstybiniai teatrai dažniausiai turi stiprią techninę bazę, infrastruktūrą, sales, gamybinius pajėgumus. Apjungus NVO idėjas ir valstybinių teatrų resursus tai būtų investicija į bendrą sinergiją ir didesnius, kokybiškesnius pastatymus.
Šiuo metu mažėjantis Kultūros tarybos finansavimas labiausiai veikia būtent NVO sektorių. Ministerijoje labai trūksta skyriaus arba specialistų, kurie sektų šio lauko poreikius, stebėtų, kur reikalingos investicijos. Būtų gerai, jei NVO kultūros sektorius dalyvautų kultūros politikos formavime bei valdyme.
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
