JAUNO ŽMOGAUS MEMUARAI. Rež. Eglė Švedkauskaitė

Pagal Ričardo Gavelio romaną.

Režisierė: Eglė Švedkauskaitė
Scenografai: Jurgis Paškevičius, Monika Janulevičiūtė
Kostiumų dailininkė: Karolina Janulevičiūtė
Kompozitorė: Agnė Matulevičiūtė
Šviesų dailininkas: Julius Kuršys
Dramaturgas: Mindaugas Nastaravičius
Režisieriaus asistentas: Matas Makauskas
Vaidina: Vainius Sodeika, Sergejus Ivanovas, Vytautas Anužis, Viktorija Kuodytė, Jonė Šadeikė / Justina Mykolaitytė, Aleksas Kazanavičius, Matas Dirginčius, Giedrė Giedraitytė, Dovilė Šilkaitytė, Lukas Petrauskas

Aktoriai yra spektaklio muzikos bendrakūrėjai ir gyvai ją atlieka.

Teatre retai statoma lietuvių literatūros klasiko Ričardo Gavelio kūryba atgimsta Jaunimo teatro scenoje. Jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė pristato rašytoją išgarsinusio romano „Jauno žmogaus memuarai“ teatrinę versiją, tapusią vienu lankomiausių Jaunimo teatro pastarųjų sezonų pastatymu, pelniusiu „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus bene svarbiausiose nominacijose: geriausia metų režisiere pripažinta Eglė Švedkauskaitė, o už geriausią metų dramaturgiją įvertintas spektaklio dramaturgas Mindaugas Nastaravičius.

Iš keturiolikos laiškų sudaryti „Jauno žmogaus memuarai“ pirmą kartą publikuoti 1989-aisiais, tuometiniame žurnale „Pergalė“. Kritikai tuomet jį įvardijo kaip netikėtą, provokuojantį, erotišką ir labai arti tikrojo Lietuvos gyvenimo esantį pasakojimą – brežnevizmas, stagnacijos metai, kylanti Sąjūdžio aušra, o kartu ir chaosas galvose, puiki terpė veistis išminčiams, ekstrasensams, gyvenimo gelbėtojams. Leonas Ciparis bandė čia atrasti savo vietą – stengėsi suprasti, kokiu būdu veikia vis didėjantis pasaulis, stengėsi pritapti, prisitaikyti, bet tuo pat metu mokėsi ir priešintis. Čia ir yra esminė kūrinio drama, išliekanti ir spektaklyje, – teigia M. Nastaravičius.

Pasak režisierės E. Švedkauskaitės, „Jauno žmogaus memuarai“ – tai spektaklis apie atmintį.  Apie trumpą, lūkesčiuose ir vizijose paskendusį, tragiškai pasibaigusį jauno žmogaus gyvenimą. Tai kelionė iš anapus į šiapus – iš savo atminties į gyvųjų atmintį. Leonas Ciparis yra žmogus, kuriam būtina bendruomenė, bendras tikėjimas, vieningi siekiai. Jis visada norėjo apie tai kalbėti, ginčytis, tačiau prabilo tik po mirties. Jo klausytoju tapo draugas ir mokytojas Tomas Kelertas – žmogus, kuriam bendruomenės nereikėjo. Žmogus, kuriam pakako ir savęs paties. Spektaklyje virš judviejų kybo ne tik niūrus sąstingio laikotarpis, sovietinės valdžios smogas, bet ir mistiškos autoritetų figūros, galinčios naikinti likimus vienu piršto mostu. Šio spektaklio kūrėjams yra įdomu, kaip praeities tikrovės memuarai veikia šiandien, ir kokius jos pėdsakus atpažįstame mūsų laike, mūsų tapatybėje, – sako E. Švedkauskaitė.

Premjera: 2022 m. gegužės 14 d.

Daugiau apie spektaklį