Tiago Rodrigues. Katarina ir fašistų žudymo grožis

Tekstas, režisūra: Tiago Rodrigues
Bendrakūrėjė: Magda Bizarro
Scenografija: F. Ribeiro
Šviesos: Nuno Meira
Kostiumai: José António Tenente
Garso režisūra, muzika: Pedro Costa
Chorvedyba, vokalo apipavidalinimas: João Henriques
Choreografija: Sofia Dias, Vítor Roriz

Vaidina: Isabel Abreu, Romeu Costa, António Fonseca, Beatriz Maia, Marco Mendonça, António Parra, Carolina Passos Sousa, João Vicente

Įgarsinimas: Cláudio de Castro, Nadezhda Bocharova, Paula Mora, Pedro Moldão
Ginklų instruktorius: David Chan Cordeiro
Vertimas: Daniel Hahn (anglų k.), Agnė Pulokaitė (lietuvių k.)

Trukmė: 150 min.
Premjera: Centro Cultural Vila Flor (Gimarainsas, Portugalija), 2020

Prodiuseris: Teatro Nacional D. Maria II (Lisabona)
Vykdomasis prodiuseris: Festival d’Avignon
Koprodiuseriai: Wiener Festwochen, Emilia Romagna Teatro Fondazione (Modena), Théâtre de la Cité - CDN Toulouse Occitanie & Théâtre Garonne Scène européenne Toulouse, Festival d’Automne à Paris & Théâtre des Bouffes du Nord, Teatro di Roma – Teatro Nazionale, Comédie de Caen, Théâtre de Liège, Maison de la Culture d'Amiens, BIT Teatergarasjen (Bergen), Le Trident – Scène nationale de Cherbourg-en-Cotentin, Teatre Lliure (Barcelona), Centro Cultural Vila Flor (Guimarães), O Espaço do Tempo (Montemor-o-Novo). Support Almeida Garrett Wines, Cano Amarelo, Culturgest

Padėkos: Mariana Gomes, Rui Pina Coelho, Margarida Bak Gordon, Rita Mendes ir Teatro Nacional D. Maria II komanda. Taip pat dėkojame Sarai Barros Leitão, Pedro Giliui ir Rui M. Silvai, kurie, nors šiuo metu nebepasirodo scenoje, bet visada liks „Katarina“. 

Muzika: Hania Rani (Biesy ir Now, Run), Joanna Brouk (The Nymph Rising, Calling the Sailor), Laurel Halo (Rome Theme III et Hyphae) ir Rosalía (De Plata)

Spektaklis
Pietų Portugalija, gražus šiltas vakaras, jaukus namas kaimo vietovėje. Gausi šeima ruošiasi vakarienei: gardžiai kvepia šernienos kepsnys ir šviežių smidrų garnyras. Tačiau idilę griauti ima detalės – kodėl gi visi šios šeimos nariai segi sijonus ir prijuostes? Kodėl jie visi vieni kitus vadina Katarinomis? Visa tai yra keisto ritualo, kuriuo ši šeima gyvena jau 70 metų, dalis. 
Būtent prieš tiek metų buvo nužudyta valstietė Katarina Eufemija – savo laikmečio Antigonė, pasipriešinusi diktatoriaus, valdžiusio Portugaliją 1933–1974 metais, parankiniams. Nuo tada kiekvienais metais vienas šios šeimos narių turi pareigą nužudyti fašistą ir taip palaikyti gyvą keršto dvasią gyvą totalitarizmo gniaužtų sukaustytoje šalyje. Tačiau dabar, 2028-aisiais, jauniausioji Katarina pasipriešina šventai šeimos tradicijai ir atsisako žudyti pirmąją savo auką. 
Spektaklis kelia klausimą – kas yra fašizmas? Ar kovojant už geresnį pasaulį leistina griebtis smurto? Ar galime ginti demokratiją priemonėmis ir ginklais, kurios savo esme yra antidemokratinės?
Spektaklio dramaturgija – tai kolektyvinio darbo vaisius, gimęs kūrybinei grupei studijuojant totalitarizmo, smurto ir radikalių dešiniųjų minties iškilimo Europoje tekstus bei pavidalus. Dirbdami su šia tema, kūrėjai rėmėsi Hannos Arendt, Slavojaus Žižeko tekstais, tiesa, jais neapsiribojo – pasitelkė plačią autorių paletę nuo Sofoklio iki Alberto Camus ir  Edwardo Bondo. Nemažai dėmesio buvo skirta ir populistų lyderių kalbų analizėms – Trumpo, Bolsonaro, Orbáno. 
Nors repetuojant spektaklį procesas netikėtai nutrūko dėl pandemijos, galiausiai spektaklio premjera įvyko Vila Floro kultūros centre Portugalijoje 2020 metų rugsėjį. Paskui buvo dar vienas karantinas, ir galiausiai spektaklio antroji premjera parodyta Lisabonos nacionaliniame Marijos II teatre 2021 metų balandį. 
Spektaklis nuo 2021 metų apkeliavo daugelį didžiųjų pasaulio festivalių ir scenų, buvo ne kartą apdovanotas svarbiais prizais, tarp jų – Geriausio užsienio spektaklio prizu „Ubu“ apdovanojimuose Italijoje (2023) ir Prancūzų kritikų asociacijos apdovanojimu (2023). 

Teatras yra ginklas
Režisieriaus žodis

Pradėjome šį kūrybinį procesą klausdami savęs, ar teatras gali įsiskverbti į šiandieninę realybę, o man labai norėjosi rasti būdą susidoroti su bejėgyste. Pirmiausia mes turime kvestionuoti savo, kaip piliečių, bejėgystę. Tada mesti iššūkį savo, kaip kūrėjų, bejėgystei. Įsivaizduodami teatrą tarsi prieškambarį, vedantį į veiksmą (politinį, socialinį, kriminalinį ir kt.), mes liudijame meno jėgą transformuoti ir tuo pat metu pabrėžiame esminį skirtumą tarp teatro ir veiksmo. Vaizduotės laisvė, kurią patiriame stebėdami veiksmą scenoje, leidžia mums atsiriboti nuo socialinių ir teisinių normų. Teatre galime provokuoti, mesti iššūkius ir kvestionuoti esamą tvarką ir moralę. Vis dėlto būtent ši vaizduotės laisvė tampa barjeru, neleidžiančiu mums paveikti visuomenės tiesiogiai. <…>

Galbūt mums neprireiks įdėti tiek pastangų, kiek manėme, kad išgriautume ne tik ketvirtąją sieną, bet ir likusias tris, kurios skiria mus nuo to, kas vyksta išorėje. Užuot saistę save tiesioginiais ryšiais su dabartimi ir tikrove, mes tikime, kad geriausias būdas kalbėti apie tai, kas vyksta šiandien, yra kurti netolimos ateities fikcijas. Tai ne tik reakcija į mūsų kolektyvinę kasdienybę, kurioje labai trūksta poezijos, bet ir spektaklio [dramaturgijos] padiktuotas sprendimas, netikėtai perkėlęs pagrindines problemas į ateitį.

Apie žodžių pasirinkimą
Pasirinkau žodį „fašistai“ – moksliniu požiūriu netiksliai – todėl, kad kiti žodžiai, apibūdinantys radikalios dešinės judėjimus, inspiruotus fašistų, dabar mūsų kalboje jau normalizuoti. Kai sakome „radikali dešinė“, „kraštutinis nacionalistas“, „suverenistas“, „nacionalistas“, deja, net tada, kai sakome „patriotas“.
Tam tikri mūsų vartojami žodžiai, susiję su populizmu ir radikalia dešine, įsiskverbė į demokratijos žodyną ne tik dėl balsų persvaros, bet ir dėl jų normalizuoto vartojimo viešosiose kalbose, žiniasklaidoje, politikoje, kavinėse.

Bet jei pavadiname kažką fašistu, tai vis dar erzins. Todėl reikalauju teisės vartoti šį žodį, nes kiti, kurie turėtų gelti, tokie kaip „radikali dešinė“ ar „populizmas“, yra praradę savo poveikį. Kai San Paulo ar Rio demonstracijose išgirdau žmones Bolsonarą vadinant fašistu, supratau, kad sociologas ar istorikas laikytų šį terminą netiksliu. Tačiau man, kaip piliečiui, toks žodžio vartojimas atrodo labai teisingas. 

Kritikų atsiliepimai
„Šis spektaklis pasiekė tokį meistriškumo lygį, kad, jei kas nors jį pavadintų manifestu, tai būtų manifestas, apibendrinantis teatro svarbą šiuolaikinėje visuomenėje. Ar teatras gali išlaisvinti mus iš apatijos? Ar teatras gali priversti mus susimąstyti apie geresnio visuomenės modelio kūrimą? Galėtume net teigti, kad tai nėra paslėpti klausimai, o iš tiesų – šio kūrinio idėjos esmė. Spektaklio autorius ir režisierius Tiago Rodriguesas išlaisvina kritinį mąstymą, kuris mums susidūrus su sudėtingais socialiniais kontekstais ir į juos reaguojant, neretai virsta apsimestiniu neutralumu."

Marta Moreira, intro.pt

„Tiago Rodrigueso „Katarina..." turi visus geriausius tragedijos bruožus. Ji įkvepia asmeniniam pasiaukojimui, yra dialektinė, o ne didaktinė, svarsto, koks kolektyvinis likimas yra palankiausias, ir yra abejinga tam, kuo virs jos herojai. Be to, ji pačiu laiku mums primena apie ritualų svarbą formuojant ir palaikant žmonių bendruomenes."

Rui Pina Coelho, Sinais em linha