PREMJERA. Naubertas Jasinskas. VELNIO NUOTAKA, rež. Naubertas Jasinskas

„Velnio nuotaka“ – muzikinė drama apie amžinybę, aistrą, jaunystę bei baimę viską prarasti. Spektaklis, įkvėptas Arūno Žebriūno filmo, aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos, Johno Cassaveteso intymios kino kalbos bei Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ kuria pasakojimą apie kolektyvinių mitų įtaką mūsų tapatybėms.

Spektaklio kūrėjai kelia klausimus: ar norime sustabdyti laiką tam, kad jį išgyventume ar tam, kad išlaikytume kontrolę? Pasakojimas konstruojamas per pagrindinės veikėjos – jaunosios aktorės Jurgos, kurią įkūnys Alvydė Pikturnaitė, perspektyvą. Ji nebesupranta ar iš tikro myli ar tik atlieka meilės vaidmenį. Pasaulis, kurį Jurga kadaise troško užkariauti, tampa tuščias, o malonumas šios tuštumos užpildyti nebegali.

Spektaklio dramaturgas ir režisierius Naubertas Jasinskas: „Mes kuriame visai naują „Velnio nuotakos“ interpretaciją – tai nebus naujas Borutos kūrinio pastatymas ar filmo inscenizacija su jaunais aktoriais. Šis spektaklis kelia klausimą – ar rekonstrukcija yra meilė praeičiai, ar nesugebėjimas kurti ir būti dabartyje. Kūrinys aktualus šiandien, nes gyvename kultūroje, apsėstoje rekonstrukcijų, taip puoselėdami pavojingą santykį su atmintimi. Noras atkurti, perkurti, sugrįžti tampa saugia zona, kurioje galima išvengti tikrų klausimų apie dabartį.“

Įvairių šaltinių įkvėptą spektaklį „Velnio nuotaka“ sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje žiūrovas panardinamas į legendinio filmo „Velnio nuotaka“ atmintį – ji čia tampa ne tik sceniniu rekonstrukcijos veiksmu, bet ir amžėjančios aktorės vidiniu prisiminimu, ilgesiu, sapnu. Iš praeities taško, iš romantizuoto pasakojimo apie meilę ir amžinybę, pereinama į antrąją dalį – dabartį. Čia rodomas tų pačių personažų – vyro ir moters – susitikimas šiandien: jų ryšys iširo, meilė pasibaigė, pažadai išblėso. Regime ne kultūrinio mito pažadėta išsipildymą, o griūtį. Būtent šis lūžis leidžia dekonstruoti mitą – apie tai, kad meilė viską išsprendžia. Antra spektaklio dalis parodo, jog ilgai lauktas „gyveno jie ilgai ir laimingai“ niekada neatėjo. Tai šiuolaikinė refleksija apie laiko galią, prisiminimo ir tikrovės neatitikimą bei skaudžią būtinybę pažiūrėti į mitą be romantizuoto ilgesio.

Spektaklis yra LNDT ir MMLAB teatrų koprodukcija