VŠDT premjera | ICARUS MACHINE | rež. Jokūbas Brazys

Pagal Ovidijaus „Metamorfozes“

Režisierius: Jokūbas Brazys

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Karolina Fiodorovaitė

Kompozitorius – Mantas Mockus

Šviesų dailininkas – Karolis Zajauskas

Vaidina:

Monika Geštautaitė

Nomeda Bėčiūtė

Severinas Norgaila

Juozas Bindokas

Vladyslav Mozghovyi

Aidas Matutis

Žanras: Dedalo ir Ikaro mitologinė dekonstrukcija

„Icarus Machine“ – tai Dedalo ir Ikaro mito dekonstrukcija. Senajame pasakojime, aprašytame Ovidijaus „Metamorfozėse“, Dedalas – garsus graikų inžinierius ir skulptorius – meta iššūkį dievų tvarkai. Jis sukuria medinę karvę, kad karalienė Pasifajė galėtų susijungti su dieviškuoju jaučiu. Iš šios sąjungos gimsta Minotauras – anomalija, gėdos kūnas. Dedalas, vykdydamas karaliaus Minojo valią, pastato Labirintą – sudėtingą, be išeities struktūrą, kurioje bus paslėpta ši būtybė. Tačiau kartu su sūnumi Ikaru pats tampa šios konstrukcijos kaliniu – įkalintas ne tik fizinėje erdvėje, bet ir savo paties kaltėje. Norėdamas pabėgti, jis sukuria sparnus. Bet sūnus pakyla per aukštai, sparnai sudega, ir jis krinta į jūrą. Skrydis, kuris turėjo išvaduoti, tampa žlugimo priežastimi.

Šis spektaklis nepasakoja mito iš naujo. Jis griauna jo logiką. „Icarus Machine“ veikia kaip sielos labirintas, kuriame nuolat iš naujo kuriama ir suardoma mito architektūra. Dedalas čia nebėra tik išradėjas – jis yra Minotauras. Ne pastatyto Labirinto viduje, o savo paties kaltės, baimės ir nesėkmės struktūroje. Tai pasaulis, kuriame skrydis nėra laisvė – tai neišvengiama griūtis, įrašyta pačiame troškime pakilti. Čia paukščiai neegzistuoja – jų nėra. Bet jų buvimo likučiai yra visur.

„Icarus Machine“ – tai pati skrydžio mašina. Ji neturi pradžios ar pabaigos – tik ciklą: skrydis, degimas, griūtis, bandymas pakilti iš naujo. Kūnas vis iš naujo bando, bet niekada neišsivaduoja. Skristi čia reiškia visada kristi. Ikaro skrydis nėra laisvės proveržis – tai kruopščiai surinktas kūnas, matuotas pagal paukščio logiką. Jo kūną nuolat degina saulė, kuri visada per arti. Drabužiai iš naujo permirksta jūros vandeniu. Sparnas vis iš naujo siuvamas, tvirtinamas, matuojamas. Kūnas, kuris nepasiduoda. Nėra atpirkimo. Nėra pamokos. Nėra galutinės griūties. Tik nuolatinis procesas. Kūnas – laikina skrydžio platforma, kuri anksčiau ar vėliau perkaista. Tai pasaulis, kuriame žmogus vis iš naujo matuoja sparną ant savo nuodėmės. Tai pastovus, nesibaigiantis procesas: mėginimas pabėgti nuo to, kas jau yra įrašyta į pačią žmogaus egzistenciją. Čia skrydis nebėra pabėgimas – jis yra užprogramuota griūtis, įrašyta pačiame troškime pakilti. Tai tapsmas paukščiu be paukščio.