Paieška nedavė rezultatų
Loading...
Perkrauti

Scenos legenda – ansamblis ''Nerija'' – pradėjo atsisveikinimo turą po Lietuvą

Anšlaginiu koncertu Panevėžyje Lietuvos estrados scenos gyva legenda – ansamblis „Nerija“ – pradėjo savo atsisveikinimą su žiūrovais. Paskutinį kartą vienoje scenoje pasirodo visas „Nerijos“ žvaigždynas: Edmundas Kučinskas, Birutė Petrikytė, Simonas Donskovas, Vitalijus Pauliukas, Laima Žemaitytė, Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir Antanas Čapas.  Ansamblio gerbėjai netelpa salėse, jau paskelbti 4 papildomi koncertai.

Koncertas prasidėjo garsiausių „Nerijos“ dainų popuri ir nuo pat pirmų akimirkų publika savo numylėtinius pasitiko audringomis ovacijomis – tokiomis, kokias galima užsitarnauti tik per 50 metų. Viso koncerto metu žiūrovai galėjo stebėti savo mylimus atlikėjus, kurie buvo įsitaisę scenos centre, patogiuose foteliuose. Toks nematytas sceninis sprendimas buvo priimtas norint pagerbti  dainininkus. Tai buvo pirmas kartas jų ilgoje karjeroje, kai savo koncertą jie matė ne iš užkulisių. Vienintelis Simonas Donskovas pasiprašė nebūti sodinamas scenoje. Atlikėjas garsėja kuklumu ir labai jaudinasi, todėl jam ramiau buvo būti įprastoje vietoje – už scenos.

„Žmogus pradeda savo gyvenimo kelią, nueina jį ir pabaigia. Taip ir kiekviena muzikos grupė. Bet ne kiekviena grupė galėjo nugyventi tokį prasmingą kelią. Mūsų dainos mus pergyvens. Šitą solistų branduolį – galima vadinti legenda. Ne kiekviena grupė gali didžiuotis užsitarnavusi legendinės vardą. O „Nerija“ gali. Todėl atsisveikiname, bet nereikia ašarų“, – sakė N. Tallat-Kelpšaitė ir uždainavo vieną garsiausių savo dainų „Ne, nereikia ašarų“.

Po jos  į avansceną išėjo Vitalijus Pauliukas su savo populiariausiomis dainomis. „Raganų puota“, „Dar ne ruduo“, „Birželio rytą“ – sunku apsispręsti, kuris šių superšlagerių yra garsiausias. 

„Jūs tikriausiai puikiai žinote mano titulinę „Nerijos“ dainą. Norėčiau, kad drauge padainuotume“, – sakė Laima Žemaitytė pristatydama dainą, kurią tikrai žino kiekvienas estrados gerbėjas – „Vėjas padainuos“. O per Kęstučio Lušo energinguosius „Raudonus šermukšnius“ salėje į viršų kilo rankos.

„Aš norėčiau pasakyti, kad šitą legendą sukūrė ne tik žmonės esantys scenoje, bet pirmasis „Nerijos“ vadovas Romualdas Bieliauskas ir daugybė puikių muzikantų. Bet labiausiai noriu padėkoti jums, jūs taip pat kūrėte šią ilgametę, beveik penkių dešimtmečių legendą“, – sakė Antanas Čapas. Jis pasirinko netradicinį sprendimą ir padainavo dainą  „Kai bunda miškai“, kuri jo paties teigimu, neskambėjo maždaug 40 metų. O štai apie „Pašauki mane“ to pasakyti negalima, nes daina sėkmingai skamba ir šiandien – su ja jau ne viena karta užaugo.

 

Per koncertą skambėjo daug gražių žodžių. „Kad jūs lydėtų meilė ir kad žiūrėdami vienas kitam į akis džiaugtumėtės gyvenimu“, – linkėjo Birutė Petrikytė. Atlikusi „Man nereikia vėjo“ ir „Ateina metas“ bei pademonstravusi, kad bėgantis laikas nedaro įtakos jos galingam balsui.

„O dabar aš noriu pristatyti savo pirmąją meilę. Klaipėda, mokykla, aš kiekvieną dieną sekdavau paskui jį, kai eidavo į salę repetuoti. Jis – toks gražus ir manęs nepastebėdavo. Taigi – Simonas Donskovas“, – savo kolegą pristatė B. Petrikytė. 

„Nebežinau, kaip dabar dainuoti po tokio pristatymo“, – kuklinosi šis. Bet padainavo net tris kūrinius: „Jau ruduo“,  „Gyvenimas gražioj šaly“ ir „Laiko ratas“.

„Kai aš išėjau iš „Nerijos“, atėjo šitas žmogus. Ir aš labai džiaugiuosi, kad mums neteko konkuruoti“, – pristatydamas Edmundą Kučinską sakė S. Donskovas.

„Mes buvome svarbūs, bet vienas buvo pats svarbiausias. Deja, jo gyvenimo žvaigždė  užgeso, tačiau jo estrados maestro žvaigždė švies amžinai“, – sakė E. Kučinskas ir atliko Stasiui Povilaičiui skirtą jautrią dainą „Langas“.

Koncertas baigėsi kaip ir prasidėjo – bendra daina ir audringais plojimais.